Kalbant apie garsiausius XIX amžiaus išradėjus, dažniausiai prisimenama elektros lemputė ar fonografas. Tačiau kūrybinė laboratorija, kurią jis įkūrė Naujajame Džersyje 1876 m., veikė lyg ankstyvas mokslinių tyrimų ir plėtros centras: ten dirbo inžinieriai, chemikai ir braižytojai, o rezultatas – šimtai patentų. Tiesa, ne kiekviena idėja tapo sėkme. Be plačiai prigijusių sprendimų, atsirado ir tokių sumanymų, kurie šiandien skamba keistai ar net komiškai.
Mažiau žinomi išradimai ir idėjos
„Hello“ kaip telefoninis pasisveikinimas
Kai telefonas tik pradėjo skintis kelią, žmonės dar neturėjo aiškios „etiketo“ taisyklės: ką sakyti atsiliepus? Buvo siūlymų apsieiti ir be pasisveikinimo, nes ankstyvieji ryšio sprendimai neretai priminė atvirą liniją tarp dviejų taškų, o skambutį pakeisdavo signalas. Buvo siūlomas ir jūreiviškas „Ahoy“.
Visgi viena paprasta frazė pasirodė praktiška: ji buvo aiškiai girdima ir lengvai ištariama. Šis variantas prigijo taip stipriai, kad XIX a. pabaigoje tapo standartiniu pasisveikinimu telefonu, o telefonų stočių operatorės net imtos vadinti su tuo žodžiu siejamu terminu.
Namas, kurį galima „išlieti“ iš betono
Kai vienas ankstesnis verslo bandymas paliko daug smėlio ir panašių medžiagų likučių, atsirado postūmis pasukti į cemento gamybą. Taip XIX a. pabaigoje buvo įkurta cemento bendrovė, o kartu gimė ambicinga vizija: greitai ir pigiai statomi namai, kuriuos būtų galima formuoti vienu milžinišku liejiniu.
Idėja buvo tokia: pagaminti didžiulę formą, kurioje būtų numatytos sienos, stogas, pertvaros, grindys ir net tokie elementai kaip vonios. Tuomet statytojai, turėdami įrangą ir kvalifikaciją, galėtų per trumpą laiką „išlieti“ tvirtą būstą.
Praktikoje planą stabdė du dalykai: milžiniška pradinė investicija vien formai ir tai, kad daugeliui pirkėjų nepatiko „betoninės dėžės“ idėja, siejama su itin pigiu būstu. Buvo pastatyta tik nedaug tokių namų, o vėliau bandyta panašias liejimo formas pritaikyti kitiems daiktams (pavyzdžiui, baldams ar muzikos instrumentų korpusams).
Kalbančios lėlės su įmontuotu įrašu
Fonografas buvo vienas pirmųjų prietaisų, leidusių ne tik įrašyti garsą, bet ir jį atkurti. Vėliau gimė sumanymas sumažinti šį principą iki vaikams skirto produkto: į lėlės vidų įmontuoti mechanizmą su trumpu įrašytu eilėraščiu ar lopšine, kurią būtų galima „paleisti“ pasukus rankenėlę.
Koncepcija atrodė revoliucingai, bet pasirodė esanti nepatogi. Tuo metu naudoti vaško cilindrai buvo jautrūs: smulkesnėje formoje, dažnai liečiami ir naudojami, jie greitai susibraižydavo ar deformuodavosi, o garsas tapdavo sunkiai suprantamas. Be to, technologija išaugino kainą iki tokio lygio, kuris daugeliui šeimų prilygo labai didelei mėnesio išlaidų daliai. Pardavimai buvo menki, o gamyba nutraukta gana greitai.
Vakuumu užkonservuoti vaisiai ir daržovės
Kuriant kaitrines lempas, laboratorijose buvo naudojami vakuumo siurbliai, skirti pašalinti orą iš lempučių kolbų. Tą patį principą kažkas pabandė pritaikyti maistui: vaisius, daržoves ar kitas organines medžiagas dėti į stiklinį indą, išsiurbti orą ir sandariai uždaryti.
XIX a. pabaigoje buvo užpatentuotas toks vaisių konservavimo būdas – iš esmės ankstyva vakuuminės pakuotės idėja. Šiandien siurbimą atlieka automatizuota įranga, tačiau pati logika (mažiau oro – lėtesni gedimo procesai) yra viena iš modernių pakavimo technologijų prielaidų.
Ankstyvas kino technologijų stūmimas į priekį
Po sėkmės su garso atkūrimu atsirado tikslas sukurti įrenginį, kuris akiai darytų tai, ką fonografas daro ausiai. Per kelis metus buvo sukaupta patentų, susijusių su ankstyvomis judančių vaizdų kameromis, taip pat pastatytas vienas pirmųjų kino filmavimo paviljonų, kurio konstrukcija padėdavo maksimaliai išnaudoti saulės šviesą.
Prasidėjus viešiems seansams, rinka staiga tapo patraukli, o patentai – galia. XX a. pradžioje buvo suformuotas patentais paremtas susivienijimas, kuris bandė kontroliuoti filmų gamybą, platinimą ir rodymą, ribodamas konkurentų galimybes naudotis reikalingomis technologijomis ir žaliavomis. Dalis kūrėjų, norėdami dirbti nepriklausomai, ieškojo vietos, kur būtų paprasčiau išvengti tokių suvaržymų – taip kino industrijos žemėlapyje vis svarbesnę vietą pradėjo užimti Kalifornija, o vėliau ir pats Holivudas.
Slaptos žinutės Morzės kodu
Yra pasakojama, kad asmeniniam bendravimui buvo pritaikytas Morzės kodas: išmokius artimą žmogų „kalbėti“ taškų ir brūkšnių kalba, tapo įmanoma perduoti privačias žinutes net tuomet, kai šalia būdavo kiti. Taip pat teigiama, kad net piršlybos galėjo būti išreikštos kodu, o atsakymas – taip pat.
Ką visa tai pasako apie išradimus?
Šie pavyzdžiai primena paprastą dalyką: inovacijos retai juda tiesia linija. Kartais prigyja netikėtos idėjos (kaip pasisveikinimas telefonu), o kartais drąsūs projektai atsitrenkia į realybę: per didelę kainą, nepatogią technologiją ar žmonių nenorą keisti įpročių. Vis dėlto bandymai, net ir nesėkmingi, dažnai pastumia technologijas pirmyn ir suteikia pagrindą vėlesniems sprendimams.









