Italijoje privačių ginklų yra nemažai – skaičiuojama apie 8,6 mln. – tačiau mokyklų šaudynių čia nėra buvę nė vienos. Ir nors diskusijos apie smurtą ar savisaugą šalyje egzistuoja, masiniai šaudymo išpuoliai Italijoje yra itin reti, palyginti su kai kuriomis kitomis valstybėmis.
- 1.Kodėl šalis, turinti daug ginklų, išvengia masinių šaudynių?
- 2.Kas gali teisėtai turėti ginklą Italijoje?
- 3.Kada teisė turėti ginklą gali būti apribota?
- 4.Kokie ginklai Italijoje leidžiami, o kokie – ne?
- 5.Nėra konstitucinės „teisės ginklui“ tradicijos
- 6.Socialinė apsauga ir sveikatos priežiūra kaip prevencijos dalis
- 7.Smurtas egzistuoja, bet kasdienė baimė dėl šaudynių – reta
- 8.Ar tai galėtų pasikeisti?
Per pastarąjį dešimtmetį ir daugiau, kai kuriose šalyse masiniai šaudymai kartojosi šimtais kartų, žuvo tūkstančiai žmonių, dar daug buvo sužeisti. Tuo pačiu laikotarpiu Italijoje nuskambėjo tik vienas atvejis, kurį būtų galima priskirti bandymui surengti masinį išpuolį: 2018 m. įvykis, kai buvo apšaudyta šešių Afrikos imigrantų grupė. Tai buvo sukrečiantis incidentas, tačiau, laimei, žuvusiųjų nebuvo.
Kodėl šalis, turinti daug ginklų, išvengia masinių šaudynių?
Vien tik tai, kiek ginklų turi visuomenė, ne visada paaiškina smurto mastą. Italijos atveju svarbus derinys: griežtesnė kontrolė, aiškiai apibrėžtas ginklų naudojimo tikslas, ribotos galimybės nešiotis ginklą kasdienėse situacijose ir veikianti socialinės apsaugos sistema.
Ginklų kultūra egzistuoja, bet ji kitokia
Italija nėra šalis be ginklų. Dėl didelės kaimiškų teritorijų dalies čia stipri medžioklės tradicija, taip pat populiarūs šaudymo sportai. Nors savisaugai įsigyjamų ginklų daugėja (leidimų šiai paskirčiai skaičius per 2014–2019 m. augo apie 50 proc.), didelė dalis ginklų vis dar siejama su laisvalaikiu ar sportu.
Be to, visuomenė mato daug panašaus pramoginio turinio kaip ir kitur pasaulyje, o vaikų žaisluose kartais pasitaiko ir žaislinių ginklų. Tačiau tai neperauga į tokį masinio smurto mastą, kokį rodo kai kurių kitų valstybių statistika.
Kas gali teisėtai turėti ginklą Italijoje?
Italijoje ginklą gali įsigyti asmuo nuo 18 metų, tačiau tik įvykdęs aiškius reikalavimus. Pirmiausia būtina gauti leidimą ginklui (šiuo atveju – ginklų licenciją), o tam paprastai reikia:
- baigti saugaus elgesio su ginklais kursus šaudykloje;
- neturėti teistumo;
- pateikti gydytojo pažymą, patvirtinančią, kad asmuo neturi priklausomybių ir rimtų psichikos sveikatos problemų.
Šie principai taikomi ir tada, kai ginklas ne perkamas, o paveldimas ar gaunamas dovanų – jis taip pat negali tiesiog „atsirasti namuose“ be formalumų.
Registracija ir pareiga pranešti institucijoms
Įsigijus ginklą, jį reikia užregistruoti vietos policijoje per 72 valandas nuo momento, kai ginklas pereina į žmogaus rankas. Jeigu ginklas parduodamas ar atiduodamas kitam asmeniui, apie tai taip pat privaloma informuoti per 72 valandas nuo perdavimo.
Ginklo nešiojimas už namų ribų – su aiškiomis sąlygomis
Kad ginklą būtų galima turėti už namų ribų, paprastai reikalingas:
- medžioklės leidimas (kai ginklas naudojamas medžioklei), arba
- sporto leidimas (kai vykstama į šaudyklą ar sportinę veiklą).
Tokiu atveju ginklas gali būti vežamas automobilyje ar nešiojamas tik tada, kai asmuo realiai vyksta į šias veiklas, jose dalyvauja arba grįžta.
Paslėpto nešiojimo leidimai – reti ir sunkiai gaunami
Paslėpto ginklo nešiojimo leidimai egzistuoja, tačiau jų gavimas sudėtingas: reikia įrodyti, kad darbas ar aplinkybės kelia reikšmingą grėsmę saugumui. Be to, toks leidimas paprastai atnaujinamas kasmet.
Kada teisė turėti ginklą gali būti apribota?
Nors suaugęs, neteistas asmuo dažnai gali gauti leidimą, Italijoje didelę reikšmę turi prevencija. Jei elgesys kelia rimtų abejonių dėl saugumo, vietos institucijos gali inicijuoti ginklų paėmimą.
Praktiškai tai gali reikšti, kad, gavus pranešimą apie grasinimus ar agresiją, pareigūnai gali įpareigoti asmenį pristatyti turimus ginklus. Kadangi ginklai registruojami, institucijos paprastai žino, ką žmogus oficialiai turi. Norint vėliau susigrąžinti ginklus, gali būti reikalaujama papildomų įrodymų, įskaitant medicininę pažymą dėl psichikos būklės stabilumo, ir tam gali prireikti nemažai laiko.
Kokie ginklai Italijoje leidžiami, o kokie – ne?
Italijoje kai kurie įprasti šaunamieji ginklai yra legalūs, tačiau jų apyvarta griežtai kontroliuojama. Tuo pat metu dalis ginklų ir priedų yra draudžiami, ypač tie, kurie siejami su karine ar puolamąja paskirtimi.
Italijoje paprastai neleidžiami:
- puolamojo tipo ginklai;
- visiškai automatiniai šautuvai ir pistoletai;
- garso slopintuvai (duslintuvai);
- karinei ar policinei paskirčiai priskiriama ginkluotė.
Nėra konstitucinės „teisės ginklui“ tradicijos
Skirtingai nei kai kuriose valstybėse, Italijoje nėra įtvirtintos konstitucinės nuostatos, kuri formuluotų visuotinę teisę nešiotis ginklą. Tai daro didelę įtaką visuomenės požiūriui: griežtesnės taisyklės dažniau suvokiamos kaip įprasta saugumo politika, o ne kaip asmens laisvių ribojimas.
Socialinė apsauga ir sveikatos priežiūra kaip prevencijos dalis
Smurtą dažnai didina socialinis nesaugumas, nepasiekiamos paslaugos ar negaunama pagalba psichikos sveikatos srityje. Italijoje veikianti nacionalinė sveikatos apsaugos sistema užtikrina, kad žmonės galėtų gauti medicininę pagalbą, įskaitant psichikos sveikatos priežiūrą ir reikiamus vaistus.
Tyrimai sieja socialinės gerovės programų stiprinimą su mažesniu smurto lygiu: kai patenkinami baziniai poreikiai (būstas, sveikatos priežiūra, minimalus finansinis stabilumas), daliai žmonių mažėja situacijų, kurios gali virsti agresija ar pavojingu elgesiu. Kartu su griežtesne ginklų įsigijimo tvarka tai sumažina tikimybę, kad ginklai pateks į nestabilios būklės ar pavojingai besielgiančių asmenų rankas.
Smurtas egzistuoja, bet kasdienė baimė dėl šaudynių – reta
Italija nėra „be nusikaltimų“. Čia pasitaiko įsilaužimų, automobilių vagysčių, apiplėšimų, taip pat seksualinių nusikaltimų ir žmogžudysčių, nors kai kurių nusikaltimų lygiai yra mažesni nei šalyse, kur smurtas ginklais paplitęs labiau.
Veikia ir organizuotas nusikalstamumas, egzistuoja nelegalios rinkos, kuriose cirkuliuoja ginklai ir kitos nelegalios prekės. Istoriškai yra buvę daug aukų pareikalavusių išpuolių, susijusių su ekstremizmu ar organizuotomis grupuotėmis, o tokiuose įvykiuose neretai naudotos ne šaunamosios, bet sprogstamosios priemonės. Vis dėlto kasdienėje rutinoje dauguma žmonių nesijaučia gyvenantys nuolatinėje grėsmėje, kad viešoje vietoje gali prasidėti šaudymas.
Ar tai galėtų pasikeisti?
Teoriškai rizika niekada nėra lygi nuliui. Tačiau šiandien Italijoje masinių šaudynių tikimybę mažina keli veiksniai, veikiantys kartu: griežta ginklų kontrolė ir registracija, ribotos galimybės laisvai nešiotis ginklą kasdien, socialinės apsaugos priemonės ir kitoks visuomenės santykis su ginklų nuosavybe.
