Šunų alsavimas dažniausiai yra visiškai įprastas reiškinys. Jį pamatysite po aktyvaus žaidimo, karštą dieną ar net tada, kai augintinis labai susijaudina, tikėdamasis gauti kąsnį nuo jūsų maisto. Tačiau kartais alsavimas gali būti ženklas, kad šuniui per karšta, skauda, jis patiria stresą arba turi sveikatos problemų. Todėl svarbu atskirti, kada tai normalu, o kada verta sunerimti.
Kas yra alsavimas?
Alsavimas – tai greitas oro įkvėpimas ir iškvėpimas per pravertą burną, dažniausiai iškišus liežuvį. Iš šalies tai atrodo labai atpažįstamai: girdimas dažnesnis kvėpavimas, burna praverta, liežuvis kabo. Įdomu tai, kad alsuojant krūtinė paprastai nejuda taip stipriai, kaip kvėpuojant „per jėgą“.
Kartais alsavimas gali būti painiojamas su kvėpavimo sutrikimu, ypač trumpasnukių veislių šunims (pavyzdžiui, mopsams ar buldogams), kurių kvėpavimo takai anatominiu požiūriu nėra tokie efektyvūs. Tačiau esant kvėpavimo bėdai dažnai matomas ryškesnis krūtinės ir (ar) pilvo darbas, šuo tarsi stengiasi įtraukti oro. Toks kvėpavimas gali reikšti, kad organizmui trūksta deguonies, o priežasčių spektras platus: nuo kvėpavimo takų infekcijų ar obstrukcijos iki širdies nepakankamumo, mažakraujystės ir kitų būklių.
Kodėl šunys alsuoja?
Daugeliu atvejų atsakymas paprastas: tai normali šuns fiziologija ir elgsena. Visgi alsavimo priežastys gali būti labai įvairios – nuo malonaus susijaudinimo iki rimtesnių organizmo signalų.
Norėdami atvėsti
Viena dažniausių priežasčių – termoreguliacija. Šunys prakaituoja minimaliai (daugiausia per letenų pagalvėles), todėl vėsinasi daugiausia alsuodami. Kai šuo greitai kvėpuoja praverta burna, seilės ir drėgmė nuo liežuvio bei burnos gleivinės garuoja, o garavimas „išneša“ šilumą. Taip atvėsta burnos ir liežuvio kraujagyslės, o vėsesnis kraujas cirkuliuodamas padeda mažinti bendrą kūno temperatūrą.
Jei alsavimas staiga tampa itin intensyvus, šuns burna plačiai praverta, o kvėpavimas atrodo vis sunkesnis, tai gali būti šilumos smūgio požymis. Tokiu atveju būtina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos kliniką ir pradėti vėsinti šunį vėsiu ar drungnu vandeniu (pavyzdžiui, sušlapinant kailį ar naudojant drėgnus rankšluosčius). Ledinis vanduo netinka, nes gali apsunkinti normalų kraujotakos persitvarkymą vėsinantis.
Po didelio krūvio
Aktyvus lakstymas, žaidimai, ilgas bėgimas ar intensyvus aportas gali „užvaryti“ net ir labai sportišką šunį. Tokiu atveju sustiprėjęs alsavimas yra natūralus – organizmas greičiau atvėsta ir atsistato po apkrovos.
Vis dėlto verta stebėti, ar augintinis nerodo ženklų, kad jam jau per sunku: jis lėčiau grįžta su žaislu, dažniau stoja, nenoriai juda, atsigula ir nebenori tęsti. Tai paprasta užuomina, kad reikia pertraukos, pavėsio ir vandens.
Iš džiaugsmo ar susijaudinimo
Kai kuriems šunims užtenka mėgstamo žaislo garso, žodžio „einam“ ar viliojančio kvapo, kad jie pradėtų alsuoti. Tokį alsavimą dažnai lydi atsipalaidavusi kūno laikysena, „minkšta“ praverta burna, žvalios akys. Kartais tai primena šuns šypseną – lengvas alsavimas gali būti tiesiog pasitenkinimo ženklas.
Dėl skausmo ar diskomforto
Šunys žodžiais nepasako, kad jiems skauda, todėl kūnas kalba už juos. Alsavimas gali stiprėti esant pykinimui, po operacijų, traumų, šlubavimui ar kitam skausmui. Tuomet dažnai pastebimi ir papildomi signalai: neramumas, bandymas vis keisti padėtį ir „nesurasti vietos“, sumažėjęs apetitas, laižoma arba saugoma skaudanti vieta.
Kai kuriais atvejais padidėjęs alsavimas gali būti vienas ankstyvesnių požymių, kad progresuoja sąnarių problemos, pavyzdžiui, artritas, sukeliantis sąnarių ar kaulų skausmą.
Dėl nerimo
Stresinės situacijos (fejerverkai, kelionė, vizitas pas veterinarą, naujas gyvūnas namuose) gali išprovokuoti ne tik alsavimą, bet ir seilėtekį, vaikščiojimą pirmyn–atgal, bandymą slėptis. Kai kuriems šunims padeda elgesio korekcija ir nuoseklus pripratinimas, tačiau jei nerimas ryškus, verta pasitarti su veterinarijos specialistu dėl tinkamiausios strategijos.
Dėl vaistų poveikio
Kai kurie vaistai gali paskatinti dažnesnį ar intensyvesnį alsavimą. Tai gali pasitaikyti vartojant tam tikrus preparatus, skiriamus alergijoms, uždegimui ar virškinamojo trakto bėdoms, taip pat kai kuriuos nuskausminamuosius ar raminamuosius vaistus. Jei pastebite, kad pradėjus gydymą šuo aiškiai ėmė labiau alsuoti, verta apie tai informuoti veterinarą.
Dėl sveikatos sutrikimų
Greitas ar sunkus alsavimas kartais yra ne atskiras reiškinys, o vienas iš simptomų. Jį gali sukelti įvairios būklės, pavyzdžiui, širdies nepakankamumas, hormoniniai sutrikimai (kai antinksčiai gamina per daug kortizolio), gerklų funkcijos sutrikimai, kvėpavimo ligos, nutukimas.
Taip pat alsavimas gali pasireikšti apsinuodijus maistu ar prarijus nuodingą augalą ar kitą kenksmingą medžiagą.
Kada alsavimas turėtų kelti nerimą?
Labiausiai skubios situacijos paprastai susijusios su šilumos smūgiu, apsinuodijimu ar rimtesniais sveikatos sutrikimais. Vis dėlto praktiškai dažniausias klausimas – kaip atskirti „paprastą“ alsavimą nuo kvėpavimo nepakankamumo, kai šuniui realiai trūksta oro.
Paprastas būdas įsivertinti situaciją
- Jei šuo alsuoja, dažnai jį trumpam galima atitraukti maistu ar skanėstu (nors ir ne visada ilgam).
- Jei šuo patiria kvėpavimo distresą, jis dažnai būna taip susikoncentravęs į pastangas įkvėpti, kad skanėstai visai nebedomina.
Stebėkite dantenas ir kūno padėtį
- Įprastai alsuojančio šuns dantenos dažniausiai būna ryškiai rausvos.
- Esant deguonies trūkumui, dantenos gali tapti labai blyškios, rusvos, „purvinos“ spalvos arba melsvos.
- Taip pat gali matytis ištiesta galva ir kaklas, ryškesnis pilvo darbas kvėpuojant.
Jei įtariate kvėpavimo sutrikimą ar matote minėtus požymius, reikalinga skubi veterinarinė pagalba.
Jei alsuoja dažniau nei įprastai
Jeigu alsavimas tapo pastebimai dažnesnis, bet neatrodo kritiškai, protinga suplanuoti vizitą pas veterinarą. Iki tol naudinga atkreipti dėmesį, kada tiksliai šuo pradeda alsuoti (po aktyvumo, naktį, ramybės metu, automobilyje, likęs vienas) ir kaip tuo metu elgiasi. Tokios detalės gali padėti greičiau suprasti tikrąją priežastį.










