Italijoje ginklų yra daug – skaičiuojama apie 8,6 milijono. Vis dėlto šalis iki šiol nėra patyrusi nė vienos šaudymo tragedijos mokykloje, o masiniai susišaudymai čia itin reti.
- 1.Ginklai Italijoje: kultūra yra, bet realybė kitokia
- 2.Kodėl masiniai šaudymai čia tokie reti?
- 3.Kas gali netekti teisės laikyti ginklą?
- 4.Kokie ginklai Italijoje draudžiami?
- 5.Nėra „įgimtos teisės“ į ginklą
- 6.Socialinė apsauga ir psichikos sveikatos priežiūra
- 7.Italija nėra „be smurto“, bet kasdienė baimė retesnė
- 8.Ar tai galėtų pasikeisti?
Per pastarąjį dešimtmetį su trupučiu JAV fone dažnai minimi šimtai masinių šaudymų, kai vieno įvykio metu nušaunami ir žūsta ar nukenčia keli žmonės. Tuo pačiu laikotarpiu Italijoje buvo užfiksuotas vienas bandymas surengti masinį išpuolį – 2018 m. rasistiniais motyvais įvykdytas apšaudymas iš automobilio, nukreiptas prieš šešis Afrikos kilmės migrantus. Tai buvo sukrečiantis atvejis, tačiau, laimei, žuvusiųjų nebuvo.
Ginklai Italijoje: kultūra yra, bet realybė kitokia
Nors dažnai manoma, kad griežtesni įstatymai reiškia ir mažiau ginklų, Italijos situacija nėra tokia paprasta. Šalyje nemažai kaimiškų vietovių, todėl medžioklė ir šaudymo sportas daug kur yra įprasta veikla. Remiantis tarptautiniais vertinimais, 2017 m. Italijoje buvo apie 14,4 ginklo 100 gyventojų. Palyginimui, JAV šis rodiklis gerokai didesnis – daugiau nei 100 ginklų 100 gyventojų.
Pastaraisiais metais Italijoje daugėjo ginklų, įsigyjamų savigynai: oficialūs duomenys rodo, kad 2014–2019 m. leidimų šiai kategorijai skaičius paaugo maždaug per pusę. Vis dėlto didelė dalis ginklų ir toliau siejama su medžiokle arba sportiniu šaudymu, o ne su kasdieniu nešiojimu viešose vietose.
Italai, kaip ir daugelis kitų europiečių, žiūri kino filmus ir televizijos laidų turinį, kuriame matoma smurto su ginklais, vaikai žaidžia su žaisliniais pistoletais. Tačiau tai neperauga į nuolatinę masinių šaudymų baimę – ypač kalbant apie mokyklas.
Jus gali sudominti
Kodėl masiniai šaudymai čia tokie reti?
Vienas svarbiausių paaiškinimų – griežta ir nuosekli ginklų kontrolės sistema. Ji apima ne tik leidimų išdavimą, bet ir prievolę registruoti ginklus, aiškias laikymo ir gabenimo taisykles bei galimybę institucijoms greitai reaguoti į rizikingą elgesį.
Kas gali legaliai įsigyti ginklą?
Italijoje ginklą gali turėti asmuo nuo 18 metų, tačiau tik tada, jei atitinka konkrečius reikalavimus. Norint įsigyti ginklą, paprastai reikia:
- gauti šaunamojo ginklo licenciją;
- baigti saugaus elgesio su ginklu kursus šaudykloje;
- neturėti teistumo;
- pateikti gydytojo pažymą, patvirtinančią, kad nėra priklausomybės problemų ar rimtų psichikos sveikatos sutrikimų.
Šie reikalavimai taikomi ir tais atvejais, kai ginklas paveldimas ar gaunamas dovanų – jo „perėjimas“ į nuosavybę nėra automatinis procesas be formalumų.
Registracija ir kontrolė po įsigijimo
Įsigijus ginklą, jį reikia užregistruoti vietos policijoje per 72 valandas. Ta pati 72 valandų taisyklė galioja ir parduodant ar perduodant ginklą kitam asmeniui – institucijos turi būti informuotos, kad ginklas pakeitė savininką.
Norint ginklą išsinešti iš namų, paprastai reikia atskiro pagrindo: medžioklės leidimo arba sportinio šaudymo licencijos. Praktikoje tai reiškia, kad ginklą leidžiama gabenti ar turėti su savimi tik vykstant į medžioklę ar šaudyklą, dalyvaujant veikloje arba grįžtant atgal.
Paslėptas nešiojimas – išimtis, o ne norma
Leidimai nešioti ginklą paslėptai egzistuoja, tačiau jie suteikiami retai. Paprastai reikia pagrįsti, kad dėl darbo pobūdžio kyla reali grėsmė saugumui, todėl ginklas būtinas savigynai. Be to, toks leidimas turi būti reguliariai atnaujinamas – dažniausiai kasmet.
Kas gali netekti teisės laikyti ginklą?
Nors didelė dalis suaugusių, neteistų asmenų teoriškai gali gauti leidimą, praktikoje sistema jautriai reaguoja į rizikos signalus. Jei institucijoms kyla pagrįstų įtarimų dėl agresyvaus elgesio ar grasinimų, ginklai gali būti laikinai paimti.
Svarbi detalė – tai veikia būtent todėl, kad ginklai yra registruojami. Vietos pareigūnai paprastai žino, kokius ginklus žmogus turi, todėl sprendimai nėra vien „popieriniai“. Norint vėliau atgauti ginklus, gali prireikti laiko ir papildomų dokumentų, pavyzdžiui, patvirtinimo apie psichikos būklės stabilumą.
Kokie ginklai Italijoje draudžiami?
Italijoje civilinėje apyvartoje leidžiami kai kurie dažniausiai naudojami šaunamieji ginklai, tačiau jie yra griežtai reglamentuojami. Tuo pačiu tam tikros kategorijos ginklai čia iš esmės neleidžiami.
Pavyzdžiui, šturmo tipo ginklai (įskaitant populiarius pusiau automatinius modelius, kurie neretai minimi masinių išpuolių kontekste) Italijoje nėra legalūs. Taip pat draudžiami visiškai automatiniai šautuvai ir pistoletai, neleidžiami ir garso slopintuvai, taip pat karinės ar policinės paskirties ginkluotė, prilyginama tarnybinei.
Nėra „įgimtos teisės“ į ginklą
Dar vienas esminis skirtumas – konstitucinė ir kultūrinė prielaida. Italijoje nėra istoriškai įtvirtintos nuostatos, kad ginklo turėjimas būtų prigimtinė ir neliečiama teisė. Dėl to griežtesni ribojimai visuomenėje dažnai priimami kaip praktinė saugumo politika, o ne kaip „teisės atėmimas“.
Socialinė apsauga ir psichikos sveikatos priežiūra
Kalbant apie smurto prevenciją, svarbu ne tik tai, kas užrakinta seife, bet ir tai, kaip veikia visuomenė. Italijoje veikia nacionalinė sveikatos apsaugos sistema, kuri, nors ir turi trūkumų, užtikrina medicininę pagalbą daugeliui žmonių, įskaitant psichikos sveikatos paslaugas ir reikalingus vaistus.
Tyrimų kryptys dažnai sieja stipresnes socialinės paramos programas su mažesniu smurto lygiu: kai baziniai poreikiai – sveikata, pastogė, minimalus stabilumas – labiau užtikrinti, mažėja tikimybė, kad įtampa, krizės ar sutrikimai peraugs į pavojingą elgesį. Derinys iš griežtų ginklų įsigijimo taisyklių ir prieinamesnės sveikatos sistemos gali sumažinti situacijų, kai ginklai patenka į netinkamas rankas.
Italija nėra „be smurto“, bet kasdienė baimė retesnė
Nors masiniai šaudymai čia neįprasti, būtų klaida vaizduoti Italiją kaip visiškai saugią nuo nusikaltimų. Įvyksta vagysčių, plėšimų, automobilių grobimų, pasitaiko seksualinio smurto ir žmogžudysčių. Taip pat egzistuoja organizuotas nusikalstamumas ir nelegali ginklų rinka.
Istoriškai daugiaaukės aukos atnešę išpuoliai po Antrojo pasaulinio karo neretai buvo susiję su terorizmu ar organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, o dažnesnė priemonė buvo sprogmenys, o ne šaunamieji ginklai. Tačiau kasdienybėje daug žmonių nesijaučia gyvenantys nuolatinėje grėsmėje, kad viešoje vietoje pasirodys šaulys – siunčiant vaikus į mokyklą, vykstant į prekybos centrą ar renginį tai nėra įprasta baimė.
Ar tai galėtų pasikeisti?
Visiškų garantijų nėra niekur. Tačiau dabartinis derinys – aiškiai apibrėžta leidimų sistema, privaloma registracija, ribojamas ginklų nešiojimas viešumoje, institucijų galimybė greitai reaguoti į rizikos ženklus ir platesnė socialinė apsauga – kol kas reiškia, kad masinių šaudymų scenarijus čia laikomas gerokai mažiau tikėtinu.
