Baltojo lokio gyvenimas visiškai priklauso nuo jūrinio ledo. Jei jis išnyktų, ši rūšis ilgainiui nebeturėtų, kur medžioti, keliauti ir išgyventi. Jūros ledas lokiams nėra tik „užšalęs pagrindas“ – tai visos Arkties maisto grandinės pamatas, nuo kurio prasideda jų kasdienė kova už išlikimą.
Jūros ledas – baltojo lokio gyvenimo ašis
Skirtingai nei dauguma kitų lokių, baltieji lokiai dažnai laikomi jūriniais žinduoliais: jų elgsena, judėjimas ir mityba tiesiogiai susiję su užšalusiu vandenynu. Ant ledo jie keliauja, ieško grobio, ilsisi ir pavasarį susitinka poravimuisi. Kai ledo danga pradeda skeldėti ir trauktis, lokiams tenka rinktis tarp ilgesnių maršrutų ir daugiau plaukimo, o tai reikalauja daug energijos.
Kaip ledas padeda išgyventi kasdien
Kelionės per ledynus ir vandenį
Baltieji lokiai puikiai prisitaikę judėti slidžioje aplinkoje. Jų letenos gali būti beveik 30 cm pločio, o pado paviršiuje esantys smulkūs nelygumai padeda „įsikabinti“ į ledą. Prie to prisideda ir ilgi, stiprūs nagai, naudingi tiek einant, tiek sugriebiant grobį.
Vandenyje lokiai taip pat pajėgūs: priekinės letenos veikia kaip irklai, o galinės padeda manevruoti. Vis dėlto jūros ledas kelionėms yra kritiškai svarbus, nes plaukimas lokiui kainuoja gerokai daugiau energijos nei ėjimas. Be to, kai ledo plotai tampa suskaidyti, jauniems jaunikliams ar prastesnės būklės lokiams didėja rizika per ilgai būti šaltame vandenyje, o tai siejama su pavojingu kūno atvėsimu.
Vėsi vieta poilsiui
Lokių kailis itin tankus ir veikia kaip stipri šilumos izoliacija – tiek, kad bėgdamas patinas net gali perkaisti. Nors įprastai jie nemiega tiesiai ant nuogo ledo, šiltesnėmis dienomis jūros ledas tampa natūralia „vėsinimosi aikštele“. Tuomet lokys gali gulėti išsitiesęs ant pilvo, kad lengviau išsklaidytų perteklinę šilumą.
Dažniau poilsiui pasirenkama sekliai iškasta duobutė sniege, o kaip „pagalvė“ gali pasitarnauti priekinė letena arba nedidelis ledo gabalas.
Medžioklės platforma ir kaloringas maistas
Nors baltieji lokiai gerai plaukia, jie nėra pakankamai greiti, kad vandenyje lengvai pavytų pagrindinį grobį – žieduotuosius ir barzdotuosius ruonius. Dėl to jūros ledas tampa nepakeičiama medžioklės platforma.
Ruoniai lede įsirengia kvėpavimo angas, o kai iškyla įkvėpti oro, lokys gali laukti šalia ir smogti tinkamu momentu. Kitais atvejais ruoniai ilsisi ant ledo paviršiaus, o tai suteikia lokiui progą prisėlinti. Ruoniai yra „aukso standartas“ lokio mityboje, nes jų riebalų sluoksnis labai kaloringas. Netekę ledo, lokiai netenka ir patikimiausio būdo pasiekti šį maistą, o tai susiję su mažesne kūno mase ir prastesniais jauniklių išgyvenimo rodikliais.
Skaičiai iškalbingi: per vieną maitinimąsi lokys gali suėsti apie 10–20 % savo kūno svorio. Ilgalaikiam išgyvenimui vidutiniškai reikia energijos, prilygstančios vienam suaugusiam žieduotajam ruoniui kas 1–1,5 savaitės.
Poravimasis, kuris priklauso nuo ledo
Baltieji lokiai didžiąją laiko dalį gyvena vieni, išskyrus poravimosi sezoną ir jauniklių auginimą. Pavasarį patinai ieško patelių pagal kvapą, kurį jos palieka ant jūros ledo. Jei ledo danga suskaidyta, kvapo „taką“ sekti sunkiau, o porų susitikimai tampa retesni.
Ledo reikšmė svarbi ir nėštumui: patelei per kelis mėnesius po poravimosi reikia sukaupti pakankamai energijos iš ruonių, kad nėštumas būtų sėkmingas ir gimtų gyvybingi jaunikliai. Kai maisto mažėja, mažėja ir lokių galimybės sėkmingai susilaukti palikuonių.
Kodėl lokiai vis dažniau atsiduria sausumoje
Alkanas lokys tampa mažiau išrankus ir gali bandyti ėsti beveik viską, kas primena maistą pagal kvapą ar išvaizdą. Tačiau alternatyvūs šaltiniai, pavyzdžiui, paukščių kiaušiniai, paprastai nėra pakankamai kaloringi, kad atstotų ruonius.
Mažėjant jūros ledui (minima, kad jis traukiasi maždaug 4,6 % per dešimtmetį), kai kuriuose pietiniuose arealo pakraščiuose lokiai gali praleisti žemėje 5–6 mėnesius, turėdami labai mažai progų sumedžioti ruonių. Tuomet jie pradeda ieškoti lengviau pasiekiamų maisto šaltinių ir kartais užklysta į žmonių gyvenamas vietoves, kur randa atliekų, šunų laikymo teritorijų ar maisto atsargų. Tokios situacijos kelia riziką ir žmonėms, ir patiems lokiams, todėl įvairios institucijos ieško būdų mažinti konfliktus.
Kas iš tiesų nyksta: ne tik ledas, o visa ekosistema
Jūros ledas yra atskira gyvybės sistema: jame ir po juo gyvena planktonas bei mikroorganizmai, kurie palaiko turtingą maisto grandinę. Ji maitina žuvis ir kitus organizmus, toliau – ruonius, o galiausiai ir baltuosius lokius. Dėl to ledo traukimasis reiškia ne vien mažiau „vietos ant paviršiaus“, bet ir visos Arkties jūrinės ekosistemos pamatų silpnėjimą.
Minima, kad kaip pagrindinė ilgalaikė grėsmė baltųjų lokių išlikimui įvardijamas spartus jūros ledo mažėjimas, siejamas su klimato šiltėjimu ir iškastinio kuro naudojimu. Taip pat nurodoma, kad bendras jūros ledo plotas gali mažėti maždaug 13 % per dešimtmetį. Kai lokiai ilgiau badauja ir daugiau laiko praleidžia ieškodami maisto, prastėja jų būklė, o kartu didėja jauniklių žūties rizika. Jauniklių išgyvenamumui ypač svarbios motinų riebalų atsargos žindymo laikotarpiu.
Ką tai reiškia baltųjų lokių ateičiai
Populiacijų mažėjimas kai kuriose vietovėse jau fiksuojamas: per maždaug 30 metų minima, kad viename regione lokių sumažėjo apie 30 %, o kitame – apie 50 %. Bendrai prognozuojama, jog Arktiai toliau šylant, per šį šimtmetį gali išnykti iki dviejų trečdalių pasaulinės populiacijos, kuri vertinama maždaug 20 000–25 000 individų.
Vis dėlto pabrėžiama, kad ateitis nėra nulemta iš anksto. Reikšmingiausia kryptis – sparčiau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir imtis nuoseklių klimato kaitos stabdymo sprendimų. Kuo ilgiau išsilaiko jūros ledas, tuo daugiau galimybių baltieji lokiai turi maitintis, daugintis ir išlaikyti stabilias populiacijas.
