Aliuminio folija – vienas patogiausių virtuvės pagalbininkų: pakloji ją ant skardos, kepi ar skrudini, o po to tiesiog išmeti ir nereikia gramdyti pridegusių likučių. Vis dėlto kartais pasigirsta teiginių, kad folija gali būti „toksiška“ ir šildant į maistą patenka metalo. Kiek tame tiesos ir kaip ją naudoti saugiau?
- 1.Kaip aliuminis patenka į mūsų organizmą
- 2.Galima rizika: kas kelia daugiausia klausimų
- 3.Ką sako maisto saugos požiūris: ar tai didelė problema?
- 4.Ar įkaitinta folija „pavojingesnė“?
- 5.Blizgi ar matinė pusė: ar kuri nors yra „toksiška“?
- 6.Su kokiais nepatogumais dar galima susidurti kepant su folija
- 7.Alternatyvos folijai: kuo pakeisti ir kaip derinti
Kaip aliuminis patenka į mūsų organizmą
Aliuminis gamtoje yra labai paplitęs. Jo randama dirvožemyje, vandenyje, todėl mažais kiekiais jis natūraliai aptinkamas ir maiste. Be to, aliuminis gali patekti į produktus ir per maisto paruošimą ar pakuotę, taip pat iš kai kurių priedų ar buities gaminių.
Vien tai, kad medžiaga yra „natūrali“, savaime nereiškia, kad jos poveikis visada yra teigiamas. Todėl logiška klausti: ar kepimas orkaitėje (ar kituose įrenginiuose) su folija gali reikšmingai padidinti aliuminio kiekį maiste?
Galima rizika: kas kelia daugiausia klausimų
Pagrindinė baimė siejama su tuo, kad kaitinant mažos aliuminio dalelės ar jonai gali pereiti nuo folijos į maistą, o tada – į organizmą. Kai kurie tyrimai yra bandę sieti per burną gaunamo aliuminio kiekį su neurodegeneracinėmis ligomis, tačiau bendras mokslinis vaizdas nėra vienareikšmis: duomenų nepakanka tvirtoms išvadoms.
Aiškesnių signalų yra dėl žmonių, kurių inkstų funkcija sutrikusi. Kadangi inkstai svarbūs šalinant įvairias medžiagas, esant inkstų ligoms aliuminis gali kauptis lengviau. Tokiais atvejais didesnis aliuminio kiekis gali būti siejamas su nepageidaujamais padariniais, įskaitant poveikį kaulams ir nervų sistemai.
Kokie produktai gali „paimti“ daugiau aliuminio
Ne visi maisto produktai aliuminį absorbuoja vienodai. Tyrimuose, kur vertintas aliuminio perėjimas kepant skirtingus produktus, didesnis padidėjimas fiksuotas kai kuriuose žuvies ir paukštienos pavyzdžiuose (pavyzdžiui, riebesnėje žuvyje ar ančių krūtinėlėje). Tai nereiškia, kad tokio maisto reikėtų vengti, bet parodo, kad maisto tipas gali turėti reikšmės.
Ką sako maisto saugos požiūris: ar tai didelė problema?
Nors aliuminio perėjimas nuo folijos į maistą kaitinant gali vykti, dažniausiai kalbama apie labai mažus kiekius. Praktikoje tai paprastai laikoma tuo lygiu, su kuriuo organizmas įprastai susitvarko, ypač jei žmogus neturi inkstų veiklos sutrikimų.
Svarbu ir tai, kad aliuminis yra vienas gausiausių elementų Žemės plutoje, naudojamas daugybėje kasdienių daiktų ir procesų. Nedideli jo kiekiai aptinkami ir kai kuriuose augaliniuose produktuose, pavyzdžiui, špinatuose ar bulvėse. Be to, aliuminio junginiai jau seniai naudojami įvairiuose vartojimo produktuose, o su maistu įprastai gaunamas aliuminio kiekis dažniausiai yra nedidelis.
Ar įkaitinta folija „pavojingesnė“?
Kaitra paprastai didina tikimybę, kad dalis aliuminio pereis į maistą, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai: maisto sudėtis, gaminimo trukmė, drėgmė, rūgštingumas, druskos kiekis. Pavyzdžiui, žuvis, kepama folijoje, gali turėti didesnį aliuminio „perėmimą“ nei, tarkime, sumuštinis, trumpam įvyniotas į foliją.
Įdomu tai, kad tam tikras perėjimas gali vykti ir be kaitinimo (pavyzdžiui, kai maistas ilgiau kontaktuoja su aliuminio pakuote). Vis dėlto karštis dažniausiai laikomas reikšmingesniu veiksniu.
Kokia temperatūra laikoma protinga
Kasdienėje virtuvėje dažniausiai nepasiekiamos tokios sąlygos, kurios staiga kardinaliai pakeistų aliuminio perėjimo mastą. Praktinis orientyras: labai aukštoje temperatūroje maistas paprastai sudegs anksčiau, nei folija patirs kritinius pokyčius. Vis dėlto, kaip bendras principas, itin aukštos temperatūros (apie 230 °C) dažnai laikomos artima viršutine riba, kai norisi išlaikyti ir gerą rezultatą, ir įprastą saugumo rezervą.
Blizgi ar matinė pusė: ar kuri nors yra „toksiška“?
Folijos blizgi ir matinė pusės savaime nereiškia „saugesnės“ ar „pavojingesnės“ pusės – jos atsiranda dėl gamybos proceso. Daug svarbiau pasirinkti tinkamą folijos tipą ir ją naudoti taip, kad maistas nepradurtų ar nesuplėšytų folijos.
Kokią foliją verta rinktis gaminimui
- Tvirtesnė (heavy-duty) folija – geresnis pasirinkimas kepant ar ruošiant „paketus“, nes ji mažiau plyšta ir ją sunkiau pradurti maisto kraštais.
- Nesvylanti folija (su maistui saugia nelipnia danga) gali sumažinti prilipimą ir kai kuriais atvejais silpninti reakcijas, kurios labiau tikėtinos su rūgštesniu maistu. Tokiose folijose nelipni danga dažniausiai būna ant matinės pusės.
Su kokiais nepatogumais dar galima susidurti kepant su folija
Nors folija tikrai supaprastina kepimą ir tvarkymąsi, ji ne visada yra universali. Pradūrus foliją, išbėgę skysčiai gali pridegti ant skardos. Taip pat kai kurie patiekalai gali kepti netolygiau, jei folija per sandariai uždengia paviršių ir keičia drėgmės cirkuliaciją.
Alternatyvos folijai: kuo pakeisti ir kaip derinti
Jei norisi sumažinti tiesioginį maisto kontaktą su aliuminiu (pavyzdžiui, dėl asmeninių priežasčių ar esant inkstų problemų šeimos/asmens istorijoje), dažna alternatyva yra kepimo popierius. Jis ypač tinka kepimui skardoje ir dažnai atlieka panašią funkciją kaip folija.
Gaminimas „paketais“: praktiškas kompromisas
Norint išlaikyti „paketų“ gaminimo privalumus, galima maistą pirmiausia apvynioti kepimo popieriumi, o tik tada – folija. Taip maistas mažiau liečiasi su aliuminiu, o folija iš išorės suteikia tvirtumo ir apsaugo nuo perdegimo, ypač kepant ant grilio. Svarbu sandariai užlankstyti popierių ir dėti ant skardos su kraštais, nes sultys gali ištekėti.
Laikymui ir sumuštiniams
Likusiems patiekalams ar sumuštiniams kartais patogiau rinktis vaškuotą popierių: jis apsaugo nuo oro, nelimpa ir neturi metalo kontakto. Tiesa, jis netinka aukštai kaitrai, todėl labiau skirtas vyniojimui ir laikymui, o ne kepimui.
