Šiuolaikinis pieštukas atrodo paprastas: medinis korpusas, grafito šerdis ir dažnai – trintukas gale. Tačiau istorijoje šis kasdienis rašymo įrankis ne kartą sukėlė tikrą ažiotažą: nuo keistų mados tendencijų ir netikėtų išradimų iki draudimų, milžiniškų kainų ir karo laikų improvizacijų. Žemiau – devynios istorijos, padedančios pažvelgti į pieštuką visai kitu kampu.
- 1.Kaip pieštukas tapo „modernus“: trintukas, kuris pakeitė žaidimą
- 2.Kodėl dauguma pieštukų geltoni
- 3.Trintukų istorija prasidėjo nuo duonos trupinių
- 4.Kodėl kosmose pieštukai tapo problema
- 5.Kodėl kai kurie rašytojai rinkosi pieštuką
- 6.„Pieštuko švinas“ iš tiesų nėra švinas
- 7.Kai grafitas buvo vertas aukso, o vagystės – bausmės
- 8.Kai galąsti pieštuką tapo beveik nelegalu
- 9.Karo metu pieštukai tapo strategine problema
- 10.Kodėl vienur pieštukai žymimi skaičiais, o kitur – raidėmis
- 11.Ką verta prisiminti apie pieštuką šiandien
Kaip pieštukas tapo „modernus“: trintukas, kuris pakeitė žaidimą
XIX amžiaus viduryje buvo užpatentuotas pieštukas su integruotu trintuku, o pati idėja buvo parduota už įspūdingą sumą. Tai primena vieną dalyką: grafito lazdelė gali būti ne tik mokyklinės kuprinės smulkmena, bet ir rimtų pinigų bei istorinių pokyčių variklis.
Kodėl dauguma pieštukų geltoni
Geltona pieštukų spalva įsitvirtino XIX a. pabaigoje. Tuo metu geriausios kokybės grafitas buvo siejamas su Kinija, o geltona spalva Vakaruose buvo laikoma kinų imperatoriškosios aplinkos simboliu. Gamintojai pasirinko šią spalvą kaip aiškų signalą pirkėjui: „viduje – aukščiausios kokybės šerdis“.
Trintukų istorija prasidėjo nuo duonos trupinių
Ilgai iki trintuko atsiradimo rašantys žmonės „klaidas taisydavo“ visai ne guma, o… duonos trupiniais. Maždaug XVII–XVIII amžiuje tai buvo populiariausias būdas nuvalyti pieštuko žymes nuo popieriaus.
Vėliau į istoriją įėjo natūrali, elastinga medžiaga, gauta iš tropikų medžių latekso. Ji pasirodė puikiai tinkanti grafito žymėms trinti – taip guma tapo nauju standartu ir galiausiai davė pavadinimą tam, ką šiandien vadiname „trintuku“.
Kodėl kosmose pieštukai tapo problema
Pieštukas iš prigimties labai praktiškas: jis rašo įvairiomis padėtimis ir jam nereikia rašalo. Dėl to jis buvo patrauklus ir kosminiams skrydžiams.
Vis dėlto vienu metu buvo įsigyta gana brangių mechaninių pieštukų, o vėliau jų atsisakyta, nes saugumo klausimai tapo svarbiausi. Pagrindinė rizika – degumas, ypač uždarose erdvėse, kur bet koks gaisro pavojus vertinamas itin griežtai.
Kodėl kai kurie rašytojai rinkosi pieštuką
Vieno pieštuko grafito teoriškai užtektų parašyti dešimtis tūkstančių žodžių. Tačiau svarbiausia ne kiekis, o procesas: rašymas pieštuku leidžia lengviau taisyti, perrašyti, grįžti prie teksto ir jį „šlifuoti“ keliais etapais. Daugeliui kūrėjų tai buvo paprastas, bet veiksmingas būdas pagerinti galutinį rezultatą.
„Pieštuko švinas“ iš tiesų nėra švinas
Nors kasdienėje kalboje vis dar sakoma „švinas“, pieštuko šerdis nėra pagaminta iš švino. Ją sudaro grafito ir molio mišinys, kuris sukietinamas krosnyje aukštoje temperatūroje.
O pavadinimo painiava atėjo iš senų laikų, kai Europoje atrastas didelis grafito telkinys buvo klaidingai siejamas su švino rūda. Tuomet grafitas pradėtas naudoti viskam: nuo žymėjimo iki metalo apsaugos. Būta ir labai prastų idėjų – pavyzdžiui, grafitą maišyti su gėrimais kaip „namų priemonę“.
Kai grafitas buvo vertas aukso, o vagystės – bausmės
Kai grafito kaina smarkiai išaugo, jo gavybos vietos tapo saugomos kaip strateginis turtas. Apsauga, kontrolė ir griežtos taisyklės buvo kasdienybė, o darbuotojai turėdavo įrodyti, kad neišsineša net menkiausių grafito gabalėlių.
Augant vertei, atsirado ir šešėlinė rinka: sukčiai gamino netikrus „pieštukus“ – iš esmės medines lazdeles su pajuodintais galais. Galiausiai grafito vagystės kai kur buvo prilygintos rimtam nusikaltimui ir už jas grėsė itin griežtos bausmės.
Kai galąsti pieštuką tapo beveik nelegalu
Antrojo pasaulinio karo metais kai kur galiojo taisyklės, skirtos taupyti žaliavas. Dėl to rotaciniai pieštukų drožtukai buvo laikomi pernelyg „švaistūniški“, nes galandant prarasdavai dalį medžio ir grafito. Praktikoje tai reiškė paprastą grįžimą prie senovės metodo: peilio.
Karo metu pieštukai tapo strategine problema
Karai keičia ne tik žemėlapius, bet ir tiekimo grandines. Kai vienai valstybei staiga tapo sunku gauti aukštos kokybės grafito, reikėjo greito sprendimo. Taip gimė technologija, paremta grafito miltelių ir molio mišiniu, kuris išdeginamas krosnyje – iš esmės tai ir yra šiuolaikinio pieštuko šerdies gamybos pagrindas.
Kodėl vienur pieštukai žymimi skaičiais, o kitur – raidėmis
Pasaulyje įprasta pieštukų kietumą žymėti raidėmis, pavyzdžiui, HB. Tačiau kai kur buvo įvesta numerinė sistema (nuo 1 iki 4), kuri tapo vietiniu standartu. Vidutinio kietumo pieštukas, dažnai vadinamas „#2“, atitinka plačiai atpažįstamą HB kategoriją, tik pažymėjimas – kitoks.
Ką verta prisiminti apie pieštuką šiandien
- Geltona spalva atsirado kaip kokybės ir prestižo ženklas.
- Prieš guminius trintukus žmonės naudojo duonos trupinius.
- „Pieštuko švinas“ iš tikrųjų yra grafito ir molio mišinys.
- Kai grafitas tapo brangus, jis buvo saugomas ir net klastojamas.
- Karo laikais net drožtukai galėjo būti laikomi per didele prabanga.
Atrodo, pieštukas – pats paprasčiausias daiktas ant stalo. Bet jo istorija rodo, kad net kasdieniai įrankiai kartais tampa technologijų, ekonomikos ir kultūros kryžkelėje atsidūrusia legenda.
