Gebėjimas pastovėti už save yra vienas svarbiausių įgūdžių, padedančių auginti pasitikėjimą savimi. Daugeliui mūsų natūralu ginti kitus: pasakyti, kad kolega nusipelnė paaukštinimo, ar padrąsinti artimąjį pasikonsultuoti dar kartą dėl sveikatos. Tačiau kai kalba pasisuka apie mus pačius, neretai įsijungia vidinės istorijos, kad rūpintis savo poreikiais esą savanaudiška, nemandagu ar „negerai“.
Kai tokios mintys ima vadovauti, tampa lengva nuvertinti tai, ko norime, ignoruoti savo ribas ir nutildyti tą ramų vidinį balsą, primenantį: „Aš taip pat esu svarbus.“ Ilgainiui toks įprotis mažina savivertę ir padaro mus pažeidžiamesnius žmonėms, kurie linkę naudotis kitų geranoriškumu.
Žemiau – praktiški žingsniai, kaip iš „visų kitų gynėjo“ pereiti prie gebėjimo apginti ir save, kartu stiprinant vidinį stabilumą bei pasitikėjimą.
Kaip išmokti pastovėti už save
Stiprink savivertę nuo vidaus
Savivertė auga tada, kai savęs „neišdaliji“ daugiau, nei realiai gali. Galima į tai pažiūrėti kaip į resursą: ne pinigus, o dėmesį, laiką, energiją, orumą, asmenines vertybes. Kai nuolat aukojame šiuos dalykus tam, kas mums neteikia prasmės ar džiaugsmo, vidinis „aš“ tarsi sumažėja.
Norint sustiprėti, svarbu pradėti rinktis tai, kas grąžina jus jums patiems: veiklas, aplinką ir santykius, kuriuose nereikia savęs išsižadėti. Savivertė stiprėja, kai prisiimate teisę turėti poreikių, nuomonę ir pasirinkimus, net jei jie ne visiems patogūs.
Išsigrynink asmenines ribas
Ribos – tai aiški linija, žyminti, kur baigiasi jūsų atsakomybė, erdvė ir galimybės, ir kur prasideda kito žmogaus. Jos vienu metu „laiko“ jus jūsų centre ir saugo nuo to, kas į jūsų erdvę netelpa.
Įsivaizduokite ratą aplink save. Jo viduje yra jūsų emocinė, psichologinė, fizinė ir vidinė (vertybių) erdvė. Tai vieta, kurioje gyvena visas jūsų gyvenimas: ir tai, ką savyje vertinate, ir tai, ką ilgą laiką galbūt slėpėte, ignoravote ar nustūmėte į šalį. Ši erdvė yra jūsų – ji neprivalo būti dalijama su kitais.
Svarbu suprasti ir tai, kas ribos nėra. Ribos nėra priekaištai, grasinimai ar ultimatumai. Jos neturi būti šiurkščios, manipuliatyvios ar žeidžiančios. Iš esmės ribos – tai aiškios gairės (kartais labai konkrečios, kartais labiau vidinės), kurios padeda pasakyti: kas man priimtina, kas ne, kokiomis sąlygomis bendrauju, ką galiu duoti, o kur jau prasideda mano perdegimo rizika.
Sveikos ribos yra savivertės pamatas, nes jos prasideda nuo savęs gerbimo: jūs nustatote, kas jums tvaru, kad neišsektų energija, laikas ir emociniai resursai.
Išmok patogiai pasakyti „ne“
Kai kitą kartą jūsų paprašys paslaugos, įsipareigojimo ar prisijungti prie papildomos veiklos, prieš atsakydami paklauskite savęs: ar tikrai galiu tai „apmokėti“? Kaina čia gali būti labai reali: laikas, jėgos, sveikata, finansai, poilsis, dėmesys šeimai ar sau.
Jei matote, kad tai jums per brangu arba tiesiog nenorite, paprastas ir pagarbus atsakymas gali būti: „Ne, ačiū.“ Taip pat tinka ir kitos trumpos formuluotės:
- „Man tai netinka.“
- „Šiuo metu tai nėra mano prioritetas.“
- „Nesutampa su mano grafiku.“
- „Su tuo nesijaučiu gerai.“
Esminė mintis: „Ne“ gali būti pilnas sakinys. Jums nereikia ilgos gynybos kalbos, kad jūsų ribos taptų teisėtos.
Atsisakyk įpročio visiems įtikti
Norą įtikti lengva supainioti su gerumu, nes toks elgesys dažnai sulaukia pagyrų. Tačiau ilgainiui tai gali smarkiai išsekinti: kai nuolat labiau rūpi, kaip atrodote kitų akyse, nei kaip jaučiatės viduje, jūs tarsi patys save nuvertinate.
Tuomet atsiranda uždaras ratas: kuo labiau krenta savivertė, tuo stipresnis poreikis pelnyti pritarimą. Pradedate „vaidinti“, stengtis, įsiteikti, tikėdamiesi, kad tai suteiks vertės jausmą. Deja, tokia strategija retai suveikia – dažniau ji baigiasi perdegimu, nuoskaudomis ir jausmu, kad jūsų pastangos liko nepastebėtos.
Įtikimą dažnai kursto baimės: būti nemėgstamu, atstumtu, „nepriklausyti“. Išeitis – kryptingai remtis ne vien mandagumu, o drąsa ir vidiniu tvirtumu. Tai reiškia:
- treniruočių būdu priimti, kad ne visi jumis visada bus patenkinti;
- mokytis atlaikyti atmetimą ir nepriimti jo kaip savo vertės mato;
- leisti sau rizikuoti santykiuose pasakant tiesą apie savo poreikius.
Prašyk to, ko nori
Dažnas automatiškai reaguojame į kitų lūkesčius: kažkas paprašo, o mes jau atsakinėjame „gerai“, net nepasitikrinę savęs. Jei norite išmokti pastovėti už save, verta pakeisti šį automatizmą: pirmiausia išsiaiškinkite, ko norite jūs, ir tik tada formuluokite prašymą ar poziciją.
Suprasti savo norus kartais būna nelengva – ir tai normalu. Bet kuo dažniau skiriate laiko vidiniam aiškumui, tuo paprasčiau tampa ne tik paprašyti, bet ir ramiai apginti tai, kas jums svarbu.
Noras nėra „kaprizas“. Tai signalas, rodantis kryptį: ko trūksta, kur norite augti, kokio gyvenimo siekiate. Kai įvardijate savo troškimus sau ar kitiems, jūs suteikiate balsą savo vietai pasaulyje. Norai padeda pamatyti horizontą, suteikia kelionei prasmę ir formą. Todėl verta į juos žiūrėti su pagarba: skirti jiems dėmesio, energijos ir vietos jūsų sprendimuose.
Pastovėti už save reiškia pastovėti už tai, kas jums svarbu. Ir kuo nuosekliau tai praktikuosite, tuo natūraliau ateis pasitikėjimas savimi.
