Po mano pirmojo vokiečių aviganio netekties visa šeima pasijuto tuščia – ypač liko nuliūdusi ir energingoji Rue. Pastaroji, būdama vos metų, netrukus prarado savo žaismingą nuotaiką ir užsidegimą, kai liko viena po ištikimos draugės mirties.
Praėjus kelioms savaitėms po šio įvykio, gavau pasiūlymą laikinai priglausti penkių mėnesių vokiečių aviganį, kuris jau kelis kartus buvo pakeitęs namus. Tai buvo baikštus ir labai neramus šuo, neradęs vietos pasaulyje, tačiau kupinas vidinės energijos. Visai netrukus, kai jis susitiko Rue, supratau – šis augintinis mano namuose lieka ilgam.
Kaip susidraugavo iš pirmo žvilgsnio
Pirmomis dienomis Rue tapo mažajam Finn mokytoja. Netrukus jis jau žinojo, kad jei iš spintos traukiu žygio batus – laukia laisvė ir miškas, o jei sportinius batelius – pasirinksime ramesnį pasivaikščiojimą mieste su pavadėliu. Abu puikiai įvaldė ir svarbiausią taisyklę – kas pirmas užlipa laiptais, tas pasirenka geriausią vietą lovoje.
Nors Finn iš pradžių pasižymėjo savotiškais keistumais, jis greitai pasirodė esąs ne tik pats draugiškiausias, bet ir labiausiai globėjiškas šuo, kokį esu turėjusi.
Nepaprasta rytinė išvyka
Kartą po ilgo žygio susiruošėme prie netoliese esančio krioklio. Ten dažnai lankydavosi fotografai ir gamtos mylėtojai, tad nenuostabu buvo ir šįkart sutikti nepažįstamą žmogų. Artėdami prie krioklio pastebėjome vyrą, besislepiantį tarp akmenų. Iš pradžių galvojau, jog ieško geresnės fotografijos vietos, tačiau pasisveikinus vyras atsistojo ir ėmė lėtai artintis, jo žvilgsnis bei kalba iškart sukėlė nerimo jausmą.
Tuo metu Finn net nesudvejojo – pasišiaušus nugara ir parodytais dantimis jis aiškiai parodė vyrui, jog mes nesame lengvas grobis. Prie šios gynybos netrukus prisijungė ir Rue. Šunys buvo pasiruošę, o aš tyliai meldžiausi, kad šis nepažįstamasis persigalvotų. Galiausiai, po gana nejaukios akimirkos ir mano ryžtingo paaiškinimo, jog šunys nėra draugiški, jis patraukė link automobilių aikštelės.
Nerami grįžimo kelionė
Susiruošusi grįžti namo, pamačiau, kad aikštelėje beliko mūsų ir vyro automobiliai. Jis stovėjo tarp jų, tartum lauktų mano sprendimo. Šunys iškart pajuto įtampą – savo elgesiu jie aiškiai demonstravo, kad aš ne viena. Finn ir Rue aršiai lojo, o aš skubėjau užrakinti mašiną. Vyrui nė kiek nesumažėjus azartui, supratau – šunų buvimas yra vienintelė mano apsauga.
Kai įkėliau Rue į automobilį, spėjau pastebėti, kaip vyras sparčiai žengia mano link. Instinktyviai pasisukau taip, kad Finn atsidurtų tarp mūsų. Jis elgėsi išties rimtai – jeigu prireiktų, būtų apsaugojęs mane bet kokia kaina. Toks ryžtingumas atbaidė įsibrovėlį, tad likus akimirkai įsodinti Finn, užrakinti duris ir skubiai išvykti.
Šunų drąsos žavesys
Negalėjau nusiraminti dar ilgoje kelionėje, todėl pasukau į kitą parką ir paskambinau pareigūnams. Jie vėliau pranešė, kad tą patį vyrą rado vis dar laukiantį prie automobilio – tikėtina, jis planavo agresyvius veiksmus. Būtent Finn ir Rue, jų instinktyvi ištikimybė ir drąsa, tądien man išgelbėjo gyvybę.
Kiekvieną dieną jaučiu dėkingumą likimui ir šiems dviem šunims. Jie – ne tik artimi draugai vienas kitam, bet ir mano saugumo garantas bei geriausi draugai pasaulyje.
