Vestuvinis tortas šiandien daugeliui asocijuojasi su saldžiu skanėstu, puoštame baltais kremuose roželių žiedais. Tačiau šios tradicijos ištakos – visai kitokios. Anksčiau vestuvių metu buvo laikomasi papročių, kurių centras ne visada sukosi apie cukrų ar įmantrią dekoraciją.
Vestuvinio torto kilmė
Pirmosios vestuvių tortų užuomazgos aptinkamos senovės Romoje. Tuo metu šventei buvo kepamas paprastas pyragas iš kviečių arba miežių. Ceremonijos pabaigoje jis būdavo laužomas virš jaunosios galvos – tai simbolizavo sėkmę ir vaisingumą. Jaunavedžiai kartu paragindavo trupinių – tai buvo viena iš pirmųjų jų bendrų veiksmų kaip sutuoktinių. Svečiams likusios pyrago dalys taip pat turėjo prasmę – rinkti trupinius reiškė tikėtis laimės ateityje.
Vėliau, kai romėnai užkariavo Britaniją, ši tradicija atkeliavo ir į šias žemes. Praplėtus šį paprotį, Anglijoje pyrago likučiai jau ne tik laužomi, bet ir metami į jaunosios pusę kaip vaisingumo ženklas.
Viduramžių pokyčiai ir naujos tradicijos
Viduramžiais Anglijoje paprasti pyragai buvo pamiršti – jų vietą užėmė prieskoniais pagardinti bandelės, sausainiai ir kiti kepiniai, kuriuos sukraudavo į aukštą krūvą. Jaunieji bandydavo pabučiuoti vienas kitą per šį krūvą – jei pavykdavo, buvo tikima, kad santuoka bus laiminga. Tokios dėžėtos, daugiasluoksnės konstrukcijos tapo dabartinių kelių aukštų tortų protėviais. Nors prancūzų vienas virėjas bandė įvesti tvarką, rekomenduodamas naudoti šluotos kotus tvarkingam sluoksniavimui, tikrasis daugiaaukščių tortų populiarumas atėjo vėliau.
Išties neįprastas vestuvinis pyragas
Oficialus vestuvinio pyrago aprašymas pirmą kartą paminėtas 1685 metais – tuo metu tai buvo vadinamasis nuotakos pyragas, kurio sudėtis tikrai stebina: tešloje būdavo jūros gėrybių, avinų sėklidžių, gaidžio šukutės, riešutų ir kitų netikėtų ingredientų. Kai kur Anglijoje tikėta, kad atsisakyti šio pyrago gabalėlio reiškė prarasti laimę, o dar viena tradicija buvo į pyragą paslėpti žiedą – tam, kas jį rasdavo, pranašauta greita santuoka.
Kaip vestuviniai pyragai tapo tortais
XVII amžiuje vestuviniai pyragai ėmė užleisti vietą tortams. Kadangi anuomet namuose dažnai nebūdavo krosnių, pyragai būdavo kepami židinyje iš dviejų plonų tešlos lakštų, tarp jų pribarstant džiovintų vaisių ar uogų, o viršus pabarstomas cukrumi. Kartais jaunajai likdavo simboliškas pyrago gabalėlis – ji iš pradžių atsikąsdavo, o likutį mesdavo per petį, linkėdama naujiems namams laimės. Jaunasis, savo ruožtu, permesdavo lėkštę per galvą – jei ši suduždavo, būdavo laikoma geru ženklu poros ateičiai.
Balta spalva ir socialinė reikšmė
Laikui bėgant tortų puošyba kito – kai Anglijoje ėmė pigti ir plisti rafinuotas cukrus, balta glaistymo spalva tapo ne tik švarumo ir skaistumo simboliu, bet ir klestėjimo ženklu. Ryškiai balti tortai rodė šeimos turtus ir socialinį statusą.
Tortu tradicijų įvairovė ir šiuolaikiniai variantai
Pasak legendos, daugiaaukščių tortų mada išpopuliarėjo XVIII a. pabaigoje, kuomet Londono kepėjo pameistrys, būdamas įsimylėjęs savo šeimininko dukterį, sugalvojo sukurti įspūdingą tortą, kuris primintų bažnyčios bokšto formas. Ši idėja greitai prigijo, nors šiandien vestuvinių tortų tradicija toliau kinta – kai kurios poros renkasi individualius sprendimus: mažas keksiukų piramides ar net ledų desertų barus.
