Artėjant Helovinui daugelis pasineria į siaubo filmų maratonus, mėgaujasi baisiais pasakojimais ir ieško šiurpulių kino teatruose. Tačiau tikrai ne visi mėgsta būti išgąsdinti – ir tai visiškai natūralu. Jeigu siaubo filmai jums kelia daugiau nejaukumo nei malonumo, žinokite, jog nesate vieni.
Kodėl vieniems baisu, o kitiems smagu
Mėgavimosi ar atvirkščiai – nemėgimo būti išgąsdintiems – priežastys yra labai įvairios. Svarbų vaidmenį čia atlieka vaikystės patirtys ir mūsų smegenų dalis, vadinama migdolu. Šis smegenų centras atsakingas už „kovok arba bėk“ reakciją. Jei ankstyvame amžiuje dėl įvairių priežasčių migdolas vystėsi aktyviau – pavyzdžiui, esant patirtai traumai, emociniam ar fiziniam apleidimui, netinkamam ryšiui su artimaisiais ar net prastai mitybai – žmogus gali daug jautriau reaguoti į grėsmę, įskaitant ir fiktyvias baimes, kurias sukuria siaubo filmai.
Mūsų „laidai“ ir patirtys
Kiekvienas žmogus turi skirtingą jautrumą baimei bei nerimui. Ne visi iš prigimties reaguoja vienodai: kai kurie augo stebėdami baisius filmus saugioje aplinkoje ir netgi mokėsi juos vertinti su humoru, todėl siaubo scenos jiems neatrodo tokios pavojingos. Kitiems filmo išgąstis – sunkiau įveikiamas. Žmogaus vaikystės kontekstas stipriai lemia vėlesnius jausmus, tad saugumas, patirtas šeimoje, gali padėti atskirti realybę nuo išgalvotos baimės.
Kaip kūnas reaguoja į baimę
Siaubo filmai pažadina adrenalino bangą ir pagreitina širdies darbą. Kai kuriems šis staigus sujaudinimas, stiprus pulsas ar net šiurpuliukai – savotiškas malonumas. Jiems baimė tampa žaidimu, pramoga, netgi be nekaltos naudos – dėl širdies dažnio pokyčių organizmas sudegina daugiau kalorijų. Tačiau kiti, ypač jautrūs žmonės, šią būseną išgyvena nemaloniai – jiems baisi scena gali sukelti nerimą ar net panikos pojūčius. Tokios stiprios reakcijos gali būti labai nemalonios ir išlieka ilgiau nei pats filmo seansas.
Stipri migdolo reakcija: ilgalaikis nerimas
Kai žmogus turi labai juntamą migdolo aktyvumą, net ir praėjus filmo siužetui, baimė ar nerimas gali trukti ilgai. Kartais net nereikia aiškios priežasties – nerimo banga užklumpa nugirdus dainą ar išgirdus garsą, susijusį su ankstesne patirtimi. Patirto streso ar baimės likučiai lengvai suaktyvinami net menkiausiais stimulais, o tai lemia bendrą nuolatinį nerimastingumą.
Jautrumas aplinkai ir stiprios emocijos
Nors nebūtina būti ypač jautriu žmogumi, kad nemėgtumėte siaubo filmų, dauguma šių pojūčių iš tiesų tenka vadinamiesiems jautriesiems. Tokie žmonės smarkiau reaguoja į stimilus: juos stipriau veikia ryškios šviesos, garsūs triukšmai ar intensyvios emocijos. Siaubo filmai tokiems žiūrovams gali pasirodyti nepakeliamai intensyvūs – jų įspūdžiai trunka ilgiau, o išgąstį ar nerimą jie patiria giliau nei tie, kurių jautrumas žemesnis.
Apibendrinant, meilė ar neapykanta baisioms istorijoms dažnai susijusi su mūsų vaikystės aplinka, asmeninėmis savybėmis ir neurologiniais skirtumais. Visiškai normalu būti ne siaubo filmų gerbėju – tai tėra viena iš individualaus jautrumo apraiškų.
