Ar kada susimąstėte, kodėl raidė „w“ anglų abėcėlėje atrodo tarsi dvi sujungtos „v“? O gal klausėte savęs, kodėl jos pavadinime sakome „double-u“, nors parašyta ji primena „double-v“? Šie kalbiniai ypatumai turi intriguojančią istoriją, kuri siekia kelis šimtmečius atgal.
Ištakos ir raidės „w“ garsas
Norint suprasti, iš kur kilo raidė „w“, reikia nusikelti į senąją anglų kalbą. Kurdami rašto sistemą, senųjų laikų raštininkai susidūrė su iššūkiu – kaip perkelti šią raidę į lotynų abėcėlę, kuri neturėjo ženklo „w“ garsui pažymėti.
Seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose „w“ dažnai buvo žymima dviem „u“ raidėmis („uu“), kas ir davė pagrindą raidės „w“ pavadinimui. Vėliau, VIII a., ši konstrukcija buvo pakeista runų simboliu „wynn“ (ƿ), kuris kurį laiką egzistavo šalia „uu“ ženklo. Antrojo tūkstantmečio pradžioje, XI–XII a., raidos procese įsigalėjo du tarpusavyje sujungti „u“, kurie ilgainiui virto mums įprasta „w“ raide.
Įdomu, kad kai kurių angliškų žodžių porose galime atpažinti šių raidžių „u“ ir „w“ glaudų ryšį – išlaikytą bendrą tarseną, pavyzdžiui, žodžių porose kaip „guard“ ir „ward“ ar „suede“ ir „Swede“.
Kaip atsirado raidės „w“ forma
Daugelis stebisi, kodėl ši raidė šiuolaikiniuose tekstuose atrodo labiau kaip dvi sujungtos „v“, ne „u“. Kodėl jos pavadinime sakoma „double-u“, tačiau forma primena „double-v“?
Ši raidos transformacija susijusi su XV a. atsiradusiu spausdinimo presu. Senoviniuose raštuose „w“ būdavo rašoma kaip dvi sujungtos „u“, tačiau pirmieji spaustuvininkai naudojo dvigubą „v“, nes toks variantas buvo patogesnis metalinėse spausdinimo formose ir technologiškai lengviau realizuojamas. Dėl to šiandien „w“ raidė primena dvi „v“, nors ir vadinama „double-u“.
„W“ raidos kelionė iki šių dienų
Šiuolaikinėje spausdintoje kalboje „w“ aiškiai susideda iš dviejų „v“. Tačiau ranka rašant kursyvu ar kai kada pasitelkiant unikalias šriftų šeimas, ši raidė vėl tampa panašesnė į dvi sujungtas „u“.
Ši keista, įdomią kilmę turinti raidė liko išskirtiniu anglų abėcėlės nariu. Jos istorija atskleidžia, kaip kalba ir raštas nuolat kinta – nuo senovės runų iki spausdintuvo raidžių blokelių ir šių dienų šriftų įvairovės.
