Ar kada nors susimąstėte, kodėl abėcėlės raidės išdėstytos būtent šia tvarka? Daugelis iš mūsų moka ją atmintinai nuo vaikystės ir gali nesunkiai išvardyti raides pirmyn ar net atgal. Tačiau keista – juk ši seka atrodo visiškai savavališka. Ji nėra pagrįsta garsais, panašumu, raidžių dažnumu ar skirstymu į balsius ir priebalsius.
Abėcėlės pradžia: kelionė laiku
Sunku įsivaizduoti abėcėlę kitokia, nei matome šiandien, tačiau jos istorija siekia gilią senovę. Pirmoji abėcėlė atsirado senovės Egipte, kai užsienio darbininkai sukūrė hieroglifus primenančią ženklų sistemą. Vėliau ją perėmė ir pritaikė finikiečiai, kurių civilizacija gyvavo Viduržemio jūros regione nuo 1500 iki 300 metų prieš mūsų erą. Priešingai nei egiptiečiai, jie jau naudojo aiškiai atskirtas raides, kurių pagrindu vėliau susiformavo ir graikų abėcėlė.
Nuo graikų ši sistema atkeliavo į Romą. Romėnai šią abėcėlę patobulino bei išplėtė – būtent jų kūrinį atpažįstame iki pat šių dienų. Įdomu, kad nors pačios raidės keitėsi, bendras jų eiliškumas išliko beveik nepakitęs. Romėnai, pavyzdžiui, „Z“ raidę iš graikų abėcėlės perkėlė į patį galą – iki tol ši raidė buvo beveik užmiršta. Taip pat prie galo jie pridėjo ir raidę „Y“.
Kaip buvo pasirinkta raidžių tvarka?
Teorijų apie abėcėlės eiliškumą netrūksta, tačiau nė viena nėra oficialiai patvirtinta. Viena populiari idėja – kad raidžių išdėstymas remiasi senovės egiptiečių ženklų tvarka. Kita teorija teigia, jog eiliškumas kadaise turėjo skaitinę vertę – kiekviena raidė buvo siejama su tam tikru skaičiumi, tačiau ilgainiui ši reikšmė buvo pamiršta. Yra manoma, kad abėcėlė galėjusi būti įsimenama pagal tam tikrą mnemoninę frazę ar sakinį, kuriame kiekviena raidė virsta žodžio pradžia – panašiai kaip prisimenant planetų tvarką Saulės sistemoje.
Ko nesusiję su abėcėlės daina?
Nors daugelis dabar abėcėlę mokosi pagal žaismingą dainelę, raidžių tvarka bent šiuo atveju dainos neįkvėpė. Dainelės melodija buvo žinoma anksčiau – tai ta pati melodija, kuri skamba ir kitose vaikų dainose, pavyzdžiui, populiarioje lopšinėje ar prancūziškoje liaudies melodijoje. Tik vėliau prie šio nuotaikingo garso buvo priderinti abėcėlės žodžiai, sukurdami mums taip pažįstamą ir lengvai įsimenamą dainą.
Išvados
Abėcėlės raida – tai tūkstančius metų trunkanti istorija, susidedanti iš daugybės tautų ir kultūrų indėlių. Eiliškumo prasmė iki galo taip ir neišaiškinta, bet šiuo metu tai jau laikoma natūralia tvarka. O abėcėlės dainelė, nors ir nepadėjo nustatyti raidžių sekos, neabejotinai prisideda prie to, kad ši tvarka įsimenama taip greitai ir lengvai.
