Vieną pavasario rytą 2013 metais įprastai pradėjau darbo dieną, tačiau ji baigėsi visiškai netikėtai – tapau šaudymo aukos liudininke ir pačia auka. Į pastatą įėjęs studentas, ginkluotas šautuvu, bandė atimti kuo daugiau gyvybių. Laimei, jam to nepavyko padaryti, tačiau keletas žmonių, įskaitant ir mane, patyrė sužeidimų. Netrukus po tokio įvykio aplinkinių reakcijoje pasikartojo įprastas žodžių derinys – „mintys ir maldos“.
Tačiau šie žodžiai nesprendžia pačios problemos. Pastaraisiais metais šaudymai nuolat kartojasi ir tampa tarsi šalies kasdienybės dalimi. Kad ir kiek kartų kartotume tuos pačius užuojautos žodžius, realūs pokyčiai neįvyksta. Kodėl našta lieka ta pati, o šaudymai nesiliauja?
Šaudymai nesiliauja
Kiekvieną kartą išgirdus apie naują šaudymą, visuomenės reakcija dažnai būna panaši – trumpam išreiškiamas liūdesys, o tada viskas grįžta į įprastas vėžes. Nors nuolat išreiškiame užuojautą, per pastarąsias savaites šalyje įvyko kelios tragiškos atakos, kuriose žuvo daug žmonių. Statistikos duomenys liudija, kad kasmet nuo šaunamųjų ginklų nukenčia tūkstančiai gyventojų, o ginklu žegnojasi ne tik tie, kurie siekia pakenkti kitiems, bet ir tie, kurie renkasi savižudybę. Jei nuoširdus susirūpinimas būtų pakankamas, jau būtume matę realius pokyčius.
Traumos daro ilgalaikį poveikį
Kiekvieną dieną šalyje nuo šaunamųjų ginklų žūsta dešimtys žmonių, daugybė lieka sužaloti. Be akivaizdžios fizinės žalos, su šaudynių padariniais tenka susidurti ir psichologiškai – nerimas, pyktis, užsisklendimas, potrauminio streso sindromas tampa nuolatiniais palydovais. Nauji pranešimai apie šaudymus vėl iš naujo primena skaudžius išgyvenimus tiems, kurie jau kartą nukentėjo. Ypač sunku vaikams – mokyklose jie rengiami galimos atakos atvejui, mokosi slėptis vietose, kuriose turėtų jaustis saugūs. Tai ilgainiui atima galimybę laisvai augti be nuolatinio nerimo.
Labiausiai kenčia pažeidžiamiausios bendruomenės
Nors didžiausio atgarsio susilaukia rezonansinės tragedijos, kasdien ginkluotas smurtas labiausiai siaubia bendruomenes, kurios jau ir taip patiria didesnę socialinę bei ekonominę nelygybę. Miestuose, kuriuose vyrauja nedidelės pajamos, smurtas su ginklais yra liūdna realybė. Šiuose rajonuose gyvenantys vaikai dažnai negali žaisti lauke be baimės, o suaugusiems nuolatinis pavojus tampa kasdienybe. Tokios bendruomenės ilgus metus moka per didelę kainą už tai, kad priimant sprendimus kai kur trūksta ryžto keisti padėtį.
Vaikams reikia mūsų atsakomybės
Didžiausias daugelio tėvų ir smurto aukų nerimas – paaiškinti vaikams, kodėl suaugusieji nesiima realių veiksmų. Visi norėtume matyti, kaip atžalos nerūpestingai keliauja į mokyklą, žaidžia kieme ar mokosi be grėsmės. Ši problema gali mus paskatinti pradėti galvoti, kaip galėtume palikti ateities kartoms saugesnę aplinką. Naujoji karta turi teisę augti be slegiančios baimės, kurios galėtume išvengti bent jau stengdamiesi.
Sustabdyti galima – svarbu veikti
Išreikšti užuojautą prasminga skaudžiomis akimirkomis, tačiau tai neatstos realių veiksmų, kurių reikia norint sumažinti smurtą su ginklais. Dažnai tie, kuriems pavyksta įsigyti ginklą ir padaryti nusikaltimą, tai daro visiškai teisėtai, pasinaudoję spragomis įstatymuose. Tai rodo, kad egzistuoja galimybė imtis griežtesnės kontrolės: atlikti nuodugnesnius patikrinimus, įvesti laukimo laikotarpius ar užtikrinti rizikos vertinimo nuostatas. Tokios priemonės realiai mažintų atvejų, kai žmonės dėl neatsakingos kontrolės patenka į pavojų.
Kiekvieną savaitę skambios naujienos apie šaudymus greitai pasimiršta, tačiau tragedijos lieka su tais, kuriuos palietė. Nors atjauta ir užuojauta svarbios, jos nė kiek neapsaugo nuo naujų aukų. Spręsti problemą reikia šiandien, neužleidžiant vietos abejingumui. Tik ryžtingai veikdami galime pasiekti, kad tokios nelaimės pasikartotų rečiau ir gyvenimas visiems būtų saugesnis.
