Tėvo netektis atnešė mūsų šeimai tai, ko jis, būdamas gyvas, pasiekti nesugebėjo – mes tapome artimesni. Jo išėjimas suvienijo mus labiau nei bet kuris iki tol gyvenime įvykęs dalykas.
Po tėvo mirties, sulaukiau daugybės netikėtų atsiliepimų iš jo artimųjų ir draugų. Jie dalinosi gražiais prisiminimais: pasakojo apie jo dosnumą, atvirumą, šiltą humoro jausmą ir rūpestingumą. Nors buvo džiugu tai išgirsti, mane nustebino jų žodžiai – mano jaunystės prisiminimai apie tėvą buvo visai kitokie. Paauglystėje santykiai buvo įtempti – jaučiau daugiau kritikos nei šilumos ar palaikymo. Vis dėlto, bėgant metams, kai žvelgiu atgal, imu prisiminti ir šviesesnių akimirkų.
Būdamas paauglys, gavau iš tėvo šeimos automobilį – 1957-ųjų metų „Chevy“, nors nė vienas iš mūsų tuo metu nesuprato, koks tai geidžiamas automobilis buvo mano bendraamžių akimis. Mažesniame amžiuje, trečioje klasėje, tėvas su pasididžiavimu mane palaikė sporto varžybose, kur laimėjau pirmą vietą. Dar vaikystėje – vieną popietę – jis pasiūlė pažaisti kartu kamuoliu kieme. Tai buvo toks neįprastas pasiūlymas, kad net nežinojau, kaip elgtis.
Baigiant mokyklą, tėvas siūlė padovanoti man smokingą. Tąkart atsisakiau dovanų, nes visada jutau, kad jis pats nėra dovanojantis žmogus. Tuomet atrodė, kad taip elgdamasis tampu „geru sūnumi“, tačiau dabar norėčiau būti leidęs jam tą džiaugsmą – leisti tiesiog būti tėvu.
Jus gali sudominti
Tėvo svajonės ir požiūris į mano pasiekimus
Tėvas dirbo nekilnojamojo turto srityje, bet slapta svajojo apie sceną ir vaidybą. Pirmą kartą mačiau jį vaidinantį visai dar mažas – jis turėjo nedidelį vaidmenį teatre Holivude. Tėvui teatras buvo svarbus, tačiau vėliau jis išnyko iš gyvenimo.
Tėvo požiūris į mano karjerą scenoje nebuvo palankus – atvirkščiai, dažnai girdėdavau tik kritinius vertinimus. Vieno pasirodymo po televizijoje jis netgi parašė negatyvų atsiliepimą kolegų naujienlaiškyje. Vėliau, pasidalinęs tuo, atrodė tarsi gėdytųsi, ypač kai artimas kolega atėjo parodyti jam laikraštį.
Kelias link susitaikymo
Pokalbio su bičiuliu, netekusiu abiejų tėvų, metu išgirdau žodžius, kurie įstrigo ilgam: nepalik spręstinų reikalų su tėvais paskutinei akimirkai. Tiesa, tuo metu neatrodė, kad turėčiau ką nors taisyti. Vis dėlto, tie žodžiai ilgainiui sužadino norą geriau pažinti savus. Pradėjau dažniau kviesti tėvus pietų, skatindavau atvirus pokalbius. Tai virto šeimos tradicija, kuri palaipsniui leido atrasti naujų ryšių taškų.
Kiekvieną sekmadienį parveždavau tėvus namo, ir visada išlydėdami jie kartu palydėdavo iki automobilio. Dažniausiai su tėčiu apsikeisdavome lyg ir reikšmingomis, bet nepatogiomis atsisveikinimo frazėmis. Tačiau vieną sykį apsikabinome, o jis taip tyliai, kad vos girdėjau, ištarė: „Myliu tave.“ Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau šiuos žodžius iš jo lūpų. Atsakiau taip pat nedrąsiai, tarsi mokydamasis šio jausmo iš naujo.
Paskutinės dienos ir atsivėrimas
Sveikatai prastėjant, tėvas darėsi vis irzlesnis. Jis iš personalo reikalavo nebūdingų dalykų, pavyzdžiui, naktinių pasivažinėjimų, nes tik taip galėdavo nusiraminti. Netikėtai pasidarė ir labai jausmingas – pasakodamas apie gyvenimą, vienu metu juokdavosi, o kitą akimirką imdavo verkti ir nebegalėdavo tęsti istorijų.
Sulaukęs garbaus amžiaus, atgulė į lovą, o šeima natūraliai susirinko į tėvų namus, tarsi nujausdama artėjančią pabaigą. Įeidamas į namus, išgirdau, kad jis atsisveikina su artimaisiais. Mūsų pokalbis tada buvo kitoks nei įprasta – akys susitiko ilgam, o tėvas pasakė: „Esu pasiruošęs.“ Supratau, kad jo paskutinių metų pyktis buvo nukreiptas ne į mus, o prieš artėjančią pabaigą, su kuria galiausiai susitaikė.
Tų paskutinių valandų metu jis pasakė: „Padarei viską, ką aš svajojau pasiekti.“ Atsakiau atvirai: „Darau tai dėl tavęs.“ Esu tikras, kad abu šią frazę supratome skirtingai.
Po pauzės tėvas tarė: „Norėčiau mokėti verkti, norėčiau galėti verkti.“ Iš pradžių maniau, kad tai – apie jo būklę, bet paklausiau: „Dėl ko norėtum verkti?“ Jis atsakė: „Dėl visos meilės, kurios negalėjau parodyti ir atiduoti.“
Pasirodo, jo noro mylėti šeimą niekas nežinojo – nei aš, nei mama. Kaip koks senas nesusipratimas, šis neatitikimas lėmė ilgą mūsų atšalimą. Tik likus kelioms dienoms iki tėvo mirties pavyko žengti žingsnį vienas kitam.
Prasmingos pamokos apie artumą
Tėvo išeitis paliko daug skirtingų pabaigų ir prasmių. Jo mirtis man tapo proga peržvelgti gyvenimą ir ryšį tarp artimųjų. Tėvas padėjo suprasti, kad mirtis nebūtinai yra tik baugi ar liūdna – jo atveju ji tapo nuoširdi, kupina jautrumo. Tai tapo tarsi pamoka, kaip turime būti atsakingi vienas už kitą. Labiausiai prisiminiau sesers ištartą mintį – niekam nereikėtų palikti šio pasaulio vienatvėje.
