Vieną dieną apsilankę pas pažįstamus šeimos draugus, pamatėme, kaip jų sename tvarto šiene įtaisyta krepšinio aikštelė tapo puikia vieta linksmoms varžyboms. Tai įkvėpė ir mus – netrukus nusprendėme savo sodybos tvartą paversti šeimos krepšinio erdve.
Krepšinis mūsų kraštuose itin populiarus. Prieš įsirengiant krepšinį tvarto palėpėje, vaikai žaisdavo namuose – kambaryje pastatytas mažas plastikinis lankas dažnai virsdavo linksmybių ir triukšmo šaltiniu. Kai krepšinio stovą perkėlėme į šieno sandėlį, namuose pagaliau atsirado ramybė.
Kaip keitėsi šeimos tradicijos
Nors iš pradžių krepšinio lanką vaikams padovanojome mes, laikui bėgant jau patys sūnūs sumontavo antrą ir net trečią lanką. Netrukus tvarto palėpėje vis dažniau buvo girdimas kamuolio bumbsėjimas – vakarais ir savaitgaliais ten rinkdavosi ne tik mūsų šeimos nariai, bet ir vaikų draugai. Nesvarbu, ar lauke lijo, spaudė šaltis, ar degino vasaros karštis – ši vieta tapo mūsų nedidele sporto arena.
Laikui bėgant, treniruotės šieno sandėlyje padėjo sūnums išmokti žaisti tikrą krepšinį – paaugę jie prisijungė prie mokyklos komandų. Nors rungtyniauti oficialiuose turnyruose buvo leista tik per mokyklos renginius, visi draugai mielai rinkdavosi mūsų tvarto palėpėje pažaisti neoficialių „tvarto rungtynių“. Čia vyko tikros sportinės dvikovos, kuriose aistrų netrūkdavo, o nugalėtojui būdavo svarbu ne tiek rezultatas, kiek žaidimo azartas.
Linksmi žaidimų nuotykiai ir prisiminimai
Vienos smagios dvikovos metu sūnus, atlikęs efektingą dėjimą atsispyręs nuo tvarto balkio, pelnė pergalingus taškus. Pralaimėjusios komandos draugai protestavo, tvirtindami, kad balkis buvo už aikštės ribų. Sūnus nusišypsojo ir tarė – „Tai juk tvarto krepšinis!“
Tokie „tvarto žaidimų“ vakarai tapo mūsų šeimos tradicija. Kiekvieną rudenį surengiame šventę bičiuliams iš miesto. Žaidimas aikštelėje – dėmesio centre, tačiau kartais džiaugsmą aptemdo netikėti nesklandumai: jei aikštė tuo metu užkrauta šienu, visi apgailestauja negalintys pažaisti. Taip nutiko ir vienos šeimos šventės metu, kai dėl šienavimo žiemai vaikai liko be žaidimo, o vyresnysis sūnus juokavo, jog „šieninėje belieka tik iškristi.“
Tvarto aikštelė – karta po kartos
Mūsų tvartas – paprastas, tačiau kiekvieną kartą žvelgdama į jo tvirtas konstrukcijas susižaviu XIX amžiaus meistrų rankų darbu. Dabar tą pačią šieno sandėlio aikštelę pamėgo ir vaikaičiai – jiems žaidimas čia tapo įsimintina nuotykių dalimi. Iš kartos į kartą tvarto palėpė išlieka šeimos traukos vieta, kurioje kiekvienas gali atrasti smagių akimirkų ir sukurti naujus prisiminimus.
