Daugiau nei dvylika metų ant mano rankos puikuojasi du vestuviniai žiedai. Nors toks pasirinkimas retai kam krenta į akis, kartais visgi sulaukiu smalsaus klausimo – kodėl dėviu du žiedus? Dažnai juokais atsakau, kad turiu dvi žmonas, ir tai paprastai išprovokuoja juoką ar bent jau nustebusį žvilgsnį.
Pastaruoju metu, po verslo susitikimo, bekrapštydamas telefoną koridoriuje, vėl sulaukiau tokio klausimo iš visiškai nepažįstamo žmogaus. Išgirdęs mano juoką apie dvi žmonas, jis net nesijuokė – tik atkakliai pasiteiravo, kodėl iš tiesų nešioju du žiedus.
Tikra žiedų prasmė
Tuomet atvirai papasakojau tikrąją istoriją. Mano tėvas mirė dar prieš pat naujojo tūkstantmečio pradžią – laikotarpį, kurio jis labai laukė. Atsisveikinimo akimirką per laidotuves mama, su kuria buvo susituokęs daugiau nei penkis dešimtmečius, nuėmė jo vestuvinį žiedą ir įdavė jį man. Nors ir nustebęs, užsimoviau auksinį žiedą ant kairės rankos vidurinio piršto – greta savo vestuvinio žiedo. Nuo to laiko ten jis ir liko.
Atminties ir įsipareigojimo simbolis
Šis žiedas man simbolizuoja pagarbą tėvui ir jų santuokai. Nešiodamas jį, kasdien primenu sau norą būti tokiu žmogumi, kokiu tėtis tikėjosi mane matyti: dėmesingu sūnumi, broliu, vyru ir tėvu. Kadangi pats jau trisdešimt metų santuokoje, šis simbolis tapo ir ištikimybės, ir atsakomybės ženklu.
Įkvėpta akimirka
Išgirdęs šią istoriją, nepažįstamasis kurį laiką tylėjo, tada nuėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Tačiau po kelių akimirkų sugrįžo ir pasakė: „Žinote, mano tėvo vestuvinis žiedas jau seniai guli stalčiaus gilumoje. Nuo šiandien pradėsiu jį nešioti.“
Nenorėjau nutraukti tylos, tad tiesiog palinksėjau ir stebėjau, kaip jis išeina. O mano veide nušvito šypsena: juk kartais žiedas ant piršto tampa daug svarbesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
