Artėjant Helovinui, daugelį mūsų apgaubia paslaptinga nuotaika – nuo skaptuotų moliūgų iki vėjo sukeltų garsų tamsiuose miškuose. Vienas baisiausių šio laikotarpio simbolių – kauksmas, sklindantis pro nuogus medžių šakas. Kodėl šis vėjo garsas, kutenantis nugarą, atrodo toks šiurpus?
Vėjo garsų paslaptis
Tuščiais laukais ir per plikas šakas skriejantis vėjas neretai primena siaubo filmų garso takelius. Vėjo gaudesys ar švilpimas atrodo tarsi perspėjimas apie kažką nemalonaus. Nors iš pirmo žvilgsnio šis garsas – tik gamtos reiškinys, iš tiesų jis mus veikia kur kas giliau nei atrodo.
Mokslinis paaiškinimas
Vėjas ima kaukti, kai oro srautai, kliudomi įvairių kliūčių – dažniausiai medžių – suskaidomi ir keliauja skirtingomis kryptimis. Apėję medį, oro gūsiai vėl susijungia, tačiau jų stiprumas nėra visiškai vienodas. Dėl šios priežasties oro srautai ima virpėti, ir oras aplink ima svyruoti, sukeldamas tą gerai atpažįstamą vaiduoklišką kauksmą. Tokie virpesiai mūsų sąmonėje tarsi įspėja apie pavojų ar kažką antgamtiško, todėl nuo jų pasišiaušia oda.
Metų laikas ir vėjo garsai
Įdomu tai, kad vasarą tokio bauginančio kauksmo beveik nesigirdi. Kai ant medžių gausu lapų, jie sugeria dalį vėjo sukeltų virpesių ir susidariusio garso paprasčiausiai neišgirstame. Kai rudens pabaigoje ar žiemą lapų beveik nebelieka, plikių medžių šakos nevaržomai išsklaido vėjo vibracijas ir garsas tampa stipresnis, aidintis ir, žinoma, kur kas mistiškesnis.
Kodėl šie garsai mus gąsdina?
Būtent rudens pabaigoje ar žiemą, kai medžiai stovi pliki ir aplinka tampa atviresnė, vėjo kauksmas dažniausiai išgūsdina. Tokių garsų gausa ir mūsų kultūroje susijusi su Helovinu ir šiurpiais pasakojimais, vykstančiais apleistuose miškuose ar per tuščias lygumas. Todėl šis oro švilpimas taip dažnai tampa fonu ne tik siaubo filmams, bet ir mūsų vaizduotei.
