Plikų šunų išvaizda kai kam atrodo neįprasta, tačiau žmonės juos mėgo dar nuo senovės laikų. Tokie šunys neatsirado „modernių madų“ dėka – jie minimi jau XIII a. Kinijoje ir XVI a. Pietų Amerikoje. Šiandien labiausiai paplitusi plikų šunų veislė yra kinų kuoduotasis, tačiau vis daugiau gerbėjų sulaukia ir xoloitzcuintli, bei amerikiečių plikasis terjeras. Neretai tarp išskirtinių veislių minima ir Peru inkų orchidėja.
Pliki šunys dažnai pasirenkami todėl, kad atrodo elegantiškai, beveik nesišeria ir jiems paprastai nereikia intensyvaus šukavimo. Be to, kai kurie žmonės tikisi, kad šuo be kailio bus tinkamesnis alergiškiems asmenims. Visgi plika oda turi savų poreikių, o alergijų tema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kodėl kai kurie šunys gimsta be kailio?
Šunų „plikumą“ dažniausiai lemia genetika. Iš esmės yra du skirtingi genai, kurie gali sukelti šį požymį, ir jie veikia nevienodai.
FOXI3 genas: plikumas su „kuokštais“ ir pokyčiais dantyse
Dažniausias variantas susijęs su FOXI3 genu. Jį turintys šunys dažnai nėra visiškai nuogi: įprastai lieka plaukų kuokštai ant viršugalvio, uodegos galiuko ir ties čiurnomis. Šis genas daro įtaką ne tik kailiui – jis susijęs ir su dantų formavimusi, todėl tokioms veislėms dažnai pasitaiko netaisyklingų ar trūkstamų dantų. Tai laikoma būdinga, o ne retenybe.
FOXI3 paveldėjimas taip pat turi svarbią ypatybę: užtenka vienos geno kopijos, kad šuo būtų be kailio, tačiau dvi kopijos embrionui yra nesuderinamos su vystymusi. Dėl to visi gyvi pliki šunys, kuriems būdingas FOXI3, turi vieną „plikumo“ geno kopiją ir vieną geno versiją, susijusią su įprastu kailiu. Praktikoje tai reiškia, kad net pliki šunys neretai atsiveda ir pilnai kailiuotus jauniklius.
SGK3 genas: plikumas be kuokštų ir be poveikio dantims
Antrasis, nuo pirmojo nesusijęs variantas yra SGK3 genas. Tokie šuniukai gali gimti su itin retu, pūkuotu kailiuku, kuris per kelis mėnesius palaipsniui išnyksta. Šiuo atveju nelieka būdingų kuokštų, o dantys paprastai būna normalūs.
SGK3 yra recesyvus: kad šuo būtų plikas, jis turi paveldėti dvi šio geno kopijas. Kadangi šis plikumo tipas paprastai nėra siejamas su dantų problemomis, galima formuoti stabilias, „grynai“ plikas linijas. Būtent tokį plikumo mechanizmą turi amerikiečių plikasis terjeras.
Ką šie genai daro organizme?
- FOXI3 dalyvauja normaliame plaukų ir dantų vystymesi, todėl pakitusi geno forma gali lemti ir kailio, ir dantų ypatumus.
- SGK3 svarbus plauko folikulo „palaikymui“. Pakitus geno veiklai, folikulams sunkiau išlaikyti plauką, todėl kailis iškrenta.
Kiek yra plikų šunų veislių?
Oficialiai pripažįstamos kelios gerai žinomos plikų šunų veislės, o be jų dar egzistuoja itin retos, vietinės ar nykstančios veislės, apie kurias informacijos mažiau.
Populiariausios plikų šunų veislės
Kinų kuoduotasis šuo
Kinų kuoduotasis dažnai laikomas „puošniausiu“ plikų šunų atstovu: lengvas sudėjimas, grakšti eisena, ilgesni plaukai ant galvos ir uodegos suteikia išskirtinę išvaizdą. Svarbu žinoti, kad ši veislė turi du tipus: plikąjį (su kuokštais) ir kailiuotąjį, kuris būna visai apžėlęs ilgesniu, švelniu kailiu.
Istoriškai šie šunys buvo naudojami laivuose graužikams gaudyti ir keliaudavo per uostus kartu su jūreiviais, todėl ilgainiui paplito įvairiose šalyse. Charakteriu jie dažnai apibūdinami kaip prieraišūs, smalsūs ir linkę „išdykauti“. Taip pat neretai jiems sekasi dresūra ir sportinės rungtys, kur svarbus vikrumas.
- Ūgis ties ketera: apie 28–33 cm
- Svoris: apie 4,5–6 kg
Xoloitzcuintli
Xoloitzcuintli (dažnai vadinamas trumpiau – xolo) siejamas su Meksikos istorija ir minimas dar nuo actekų laikų. Tai veislė, apipinta senaisiais tikėjimais, o šiandien daug labiau vertinama dėl savo išvaizdos ir stipraus prisirišimo prie šeimos.
Xolo atrodo tvirtas, raumeningas, su glotnia oda, kuri primena poliruotą akmenį. Veislė būna kelių dydžių, todėl ją renkasi tiek norintys mažesnio šuns, tiek ieškantys stambesnio kompaniono.
- Ūgio variantai: apie 25–36 cm, 36–46 cm ir 46–58 cm
- Svoris: apytikriai 4,5–25 kg
Peru inkų orchidėja
Peru inkų orchidėja siejama su Inkų imperija. Istoriškai ši veislė buvo laikoma ypatinga, o šilto kūno pojūtis galėjo prisidėti prie įsitikinimų apie „gydomąsias“ savybes. Vėliau veislė buvo beveik prarasta, tačiau XX a. antroje pusėje vėl atrasta Anduose, o Peru ji įgijo saugomos nacionalinės vertybės statusą.
Šie šunys dažnai būna lieknesni ir greitesni už xolo, dėl to priskiriami regos skalikų tipo šunims. Oda gali būti vienspalvė arba dėmėta, o atspalviai dažniausiai varijuoja tarp rusvų, pilkų ir varinių tonų. Temperamentas neretai apibūdinamas kaip savarankiškas, su polinkiu stipriai prisirišti prie vieno žmogaus.
- Dydžiai: apie 25–41 cm, 41–51 cm, 51–66 cm
- Svoris: apytikriai 4–25 kg
Amerikiečių plikasis terjeras
Amerikiečių plikasis terjeras yra palyginti nauja veislė. Jos istorija prasidėjo nuo neįprasto atvejo, kai iš kailiuotų terjerų gimė šuniukas, kuris augdamas neteko kailio. Skirtumas nuo daugelio kitų plikų veislių – šių šunų dantys paprastai būna normalūs, o plikumas dažniausiai yra „visiškas“, be kuokštų.
Šių šunų oda neretai apibūdinama kaip švelnesnė nei kitų plikų veislių. O pagal temperamentą tai tikras terjeras: energingas, sumanus, žaismingas, mėgstantis ieškoti, kasti ir tyrinėti. Tuo pačiu tai šunys, kurie noriai bendrauja su šeima.
- Ūgis ties ketera: apie 30–41 cm
- Svoris: apie 3–6,5 kg
Retos ir nykstančios plikų šunų veislės
Be plačiau žinomų veislių, minimi ir itin reti pliki šunys, kurių populiacijos mažos, o dalis jų gali būti prie išnykimo ribos.
Argentinos pila
Argentinos pila gali būti kelių dydžių. Kailiuotas tipas turi trumpą kailį, o plikasis dažniausiai išlaiko nedidelį, šiurkštesnį kuokštą ant galvos. Odos spalva gali būti įvairi, įskaitant tamsesnius ar rusvus tonus.
- Ūgio variantai: apie 23–33 cm, 33–46 cm, 46–56 cm
Bolivijos plikas šuo (khala)
Ši veislė turi kailiuotą atmainą su ilgesniais plaukais, o plikajai būdingas ilgas kuokštas ant galvos. Minimi du dydžiai: žemesnis, trumpakojis tipas ir aukštesnis, ilgakojis tipas.
- Ūgis: apie 36–43 cm arba 43–51 cm
- Svoris: apie 7–9 kg arba 8–14 kg
Jonangi
Jonangi laikomas vienintele plikų šunų veisle, kilusia iš Indijos. Anksčiau jis buvo naudojamas praktiniams darbams, tačiau šiandien veislė reta, o jos atgaivinimui reikia kryptingų pastangų.
- Ūgis ties ketera: apie 46–56 cm
- Svoris: apie 20–39 kg
Abeisinijos smėlio terjeras (afrikietiškas plikas šuo)
Ši veislė minima kaip itin reta; kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad ji galėjo ir nebeišlikti. Dažnai aprašomas požymis – didesnės ausys ir dėmėta oda.
Ekvadoro plikas šuo
Tai ypač retai minimas šuo, siejamas su Ekvadoro Santa Elenos pusiasaliu. Spėjama, kad jis galėjo būti giminingas Peru inkų orchidėjai ar xolo, tačiau aiškaus patvirtinimo trūksta. Taip pat teigiama, kad šie šunys gali būti žemesnių kojų, o aukštis siekia maždaug iki 46 cm.
Kaip prižiūrėti plikus šunis?
Pliki šunys dažnai vilioja tuo, kad nereikia nuolat šukuoti kailio, tačiau jų priežiūra persikelia į odą. Oda gali sausėti, reaguoti į saulę, o taip pat gali atsirasti inkštirų ar į aknę panašių bėrimų, todėl rutina turi būti apgalvota.
- Reguliarus maudymas padeda kontroliuoti odos riebalų ir nešvarumų sankaupas, tačiau per dažnas ar netinkamomis priemonėmis gali sudirginti.
- Drėkinimas gali būti reikalingas, bet svarbu rasti priemones, kurios konkrečiam šuniui tinka: per daug ar netinkamas produktas gali pabloginti odos būklę.
- Apsauga nuo saulės yra labai svarbi – plika oda gali įdegti ir nudegti taip pat, kaip žmogaus.
- Šiluma ir apranga: tokie šunys greičiau sušąla, todėl šaltuoju metu drabužiai ir buvimas patalpose dažnai nėra prabanga, o būtinybė.
Ar pliki šunys tinka alergiškiems žmonėms?
Dažnas mitas, kad alergiją sukelia pats kailis. Iš tiesų dažniau problema yra odos pleiskanos (pleiskanojanti epidermio dalelė) ir baltymai, kuriuos šuo platina per odos išskyras bei seiles. Pliki šunys vis tiek gali kelti alergines reakcijas, tačiau kai kuriems žmonėms jie būna lengviau toleruojami.
Viena iš priežasčių – odos riebalai ir pleiskanos neturi kur „pasislėpti“ kailyje: didesnė jų dalis lieka ant odos paviršiaus, o reguliariai maudant galima sumažinti jų patekimą į aplinką. Vis dėlto tai nėra garantija, todėl jautresniems žmonėms verta išbandyti kontaktą su konkrečiu šunimi prieš priimant sprendimą.
