Kiekvieno žmogaus gyvenime būna akimirkų, kurios visam laikui pakeičia požiūrį. Kartais jos įvyksta staiga, o kartais – išsisluoksniuoja per metus. Tai unikalios patirtys – nuo paauglystės svajonių apie ateitį ir iki brandesniame amžiuje išmoktos ramybės, ar ilgų savęs ieškojimo kelių, kurie suteikia pasitikėjimo net sudėtingiausiose situacijose. Dalinamės keliais įsimintinais pasakojimais, kurie įkvepia pažvelgti į savo išgyvenimus naujai.
Norėjau būti vyresnis, kol supratau ramybės vertę
Vaikystėje dažnai atrodo, kad tik tapus vyresniu viskas taps aišku. Būdama dvylikos svajojau apie šešiolika, o pasiekusi šį amžių – svajonės jau skriejo dar toliau, link pilnametystės. Atrodė, kad tik tada nustosiu jaustis ne vietoje ir pagaliau aiškiai žinosiu, kas esu ir kuo noriu būti.
Kartais pavydėdavau tiems, kuriems jau penktoje klasėje viskas buvo aišku – jie tiksliai žinojo, kokio darbo sieks ateityje. Tačiau aš niekuomet nesugebėjau savęs taip apibrėžti. Dabar man 57-eri ir vis dar neviską žinau apie save. Su laiku supratau – nereikia nuolat jaudintis dėl tikslios krypties. Svarbiausia – tiesiog būti ir mėgautis gyvenimo eiga. Juk svarbiausia ne tikslo pasiekimas, o kelionė, kurią patiriame kasdien.
Globos namų patirtys augina stiprybę
Augdama globos sistemoje patyriau daug įvairių momentų: buvo ir vilčių, ir kartėlio. Pasiryžau būti kitokia, neprarasti tikėjimo savimi net tada, kai atrodė, kad jėgų kovoti nebeužtenka. Nuo trylikos iki šešiolikos gyvenau aštuoniose skirtingose vietose, kol būdama devyniolikos tapau savarankiška. Sulaukusi 23-ejų vienui viena prisiėmiau atsakomybę auginti pusbrolį. Dabar pati esu globėja ir sukūriau namus vaikams, kuriems to labai reikia.
Būtent ši patirtis mane išmokė nesitraukti net tada, kai situacija atrodo beviltiška. Šiandien jaučiu didžiulį pasididžiavimą savo nueitu keliu – jis leido atrasti stiprybę ir balsą, padedančius kitiems.
Diagnozės neišsprendžia žmogaus gyvenimo
Sunku išlaikyti šypseną sėdint gydytojo kabinete, kai išgirsti sunkias naujienas apie savo vaiką. Mums buvo pasakyta, kad mūsų sūnaus raidos sunkumai sukels milžiniškų iššūkių, galbūt jis niekada nepradės kalbėti ar neturės draugų, o savarankiškas gyvenimas beveik neįmanomas.
Tą akimirką supratome vieną svarbų dalyką – medicininės išvados negali apibrėžti žmogaus potencialo. Prieš daugelį metų tos pačios prognozės buvo pateiktos ir mano tėvams, kai aš pats buvau vaikas. Gyvenime kelią visada galima rinktis patiems, net jei kažkas bando nubrėžti ribas už tave.
Atrandant galimybes, kai viskas griūva
Po grįžimo iš tarnybos pasiekiau tai, apie ką svajojau – sėkmingą darbą ir nuosavus namus. Tačiau gyvenimas mėgsta iškrėsti staigmenų: ekonominės permainos privertė netekti darbo, teko parduoti namus ir paleisti susikurtą saugumą. Nusprendžiau nepasiduoti: ieškojau dar geresnių galimybių, siekiau aukštesnių pareigų. Įdėtos pastangos atsipirko – buvau pakviesta į atsakingas pozicijas ir toliau kryptingai siekiau tikslų.
Nors ne kartą teko nusivilti, netekus svajonių darbo ar gavus liūdinančius laiškus su atleidimais, tai padėjo atrasti tikrąją stiprybę. Pradėjusi konsultuoti pastebėjau, kaip svarbu ne tik profesionalumas, bet ir pozityvi laikysena – netikėtai buvo pasiūlytas vadovės postas ir pradėjau naują, dar įdomesnį etapą.
Namų prasmė – ne geografija, o patirtys
Paklaustas, iš kur esu, įprastai atsakau apie rajoną, kuriame daugiausia prabėgo metų, tačiau toli gražu nesugebu nurodyti tikro „gimtųjų namų“. Mano šaknys susipynusios skirtinguose miestuose: ten, kur vaikystėje statėmės fortus, gaudėme jonvabalius, kur persikėlimas atvėrė naujas mokyklas, kitur – sugrįžome po studijų ir ten dar lankomės per šventes.
Kitame mieste sutikau gyvenimo partnerę, sukūriau šeimą, stebėjau, kaip auga sūnūs, ir pats kaskart atrandu naujus pomėgius. Tie klausimai verčia susimąstyti – juk vietos svarbios, bet daug svarbiau tai, kokias akimirkas ir santykius sukuria kiekviename gyvenimo etape.
