Jus gali sudominti
Ilgaplaukiai šunys iš pirmo žvilgsnio atrodo įspūdingai: krintančios sruogos, „karčiai“ ar net virvelėmis susiformavęs kailis gali paversti augintinį tikra žvaigžde. Tačiau grožis dažnai kainuoja laiką – daugeliui veislių reikia reguliaraus šukavimo, o kai kurioms tenka taikytis prie sezoninio šėrimosi ar specifinės kailio priežiūros. Gera žinia ta, kad nemaža dalis ilgaplaukių veislių, tinkamai prižiūrimos, šeriasi stebėtinai mažai.
Žemiau – skirtingi ilgaplaukių šunų kailio tipai, 16 ryškiausių veislių pavyzdžių ir praktiniai patarimai, kaip susidėlioti kasdienę priežiūrą namuose.
Ilgaplaukių šunų kailio tipai
Šuns „plaukai“ nėra vienodi – net jei visi jie atrodo ilgi. Kailio struktūra gali būti visiškai tiesi, banguota, tanki ir pūkuota arba susivelianti į natūralias virveles. Nuo šio tipo priklauso beveik viskas: kaip dažnai reikia šukuoti, kiek laiko trunka maudymas ir ar tinka kirpimas.
-
Tiesus, šilkinis kailis – dažnai linkęs veltis, todėl reikia dažno šukavimo, bet kai kurios veislės šeriasi nedaug.
-
Dvigubas kailis (pavilnė + viršutinis sluoksnis) – gerai saugo nuo oro, tačiau dažnai šeriasi sezoniškai, todėl „kritiniu metu“ reikia daugiau šukavimo.
-
Virvelinis (cording) kailis – plaukai formuoja „virves“ ar „flokius“; toks kailis paprastai nėra šukuojamas kaip įprastas, o labiau formuojamas ir prižiūrimas specialiu būdu.
-
Plaukai (angl. hair), o ne kailis (angl. fur) – kai kurių veislių danga labiau panaši į žmogaus plaukus: ji auga nuolat, todėl dažnai šeriasi mažiau, bet reikalauja kirpimo ir reguliaraus šukavimo.
Įspūdingiausios ilgaplaukės šunų veislės
Afganų kurtas
Elegantiškas, išraiškingas šuo su ilgu, krintančiu, šilkiniu kailiu. Nors šėrimasis paprastai nėra intensyvus, grožis „atsiperka“ laiku: šukuoti dažnai tenka kasdien, ypač jei norite išvengti sąvėlų. Dažnai pabrėžiama, kad šių šunų kailis šukuojamas sluoksniais – taip lengviau pasiekti odą ir neišpešti plauko.
Bergamasco aviganis
Viena unikaliausių ilgaplaukių veislių: suaugusio šuns kailis sudarytas iš kelių tekstūrų, kurios natūraliai susiformuoja į „flokius“ – tarsi veltinio juostas. Kol šuo jaunas, kailis šukuojamas, bet vėliau, suaugus, dažniau tenka ne šukuoti, o atskirti ir suformuoti flokius, kad jie nesusijungtų į vieną masę. Kai „sistema“ susitvarko, priežiūra tampa paprastesnė. Tokio kailio dažnai nerekomenduojama kirpti, nes prarandama jo natūrali struktūra.
Barzdotasis kolis
Pavadinimas išduoda išvaizdą: plaukai aplink kaklą ir snukį sudaro „barzdos“ įspūdį, nors ilga danga dengia visą kūną. Šis šuo paprastai energingas, tad be kailio priežiūros jam reikia ir aktyvumo. Kasdienis šukavimas padeda ištraukti šiukšles, išnarplioti mazgelius, o kartą per savaitę praverčia kruopštesnis peršukavimas šukomis. Šėrimasis dažnai suaktyvėja sezoniškai.
Briaras
Istoriškai – aviganių ir sargybos šuo, todėl neretai būna labai sumanus ir mėgstantis veiklą. Kailis dvigubas, dažniausiai tiesus ar lengvai banguotas, gerai „atstumiantis“ purvą ir drėgmę. Nors šėrimasis gali būti negausus, bent kartą per savaitę verta skirti laiko kruopščiam šukavimui ir perėjimui šukomis, kad nesiformuotų sąvėlos.
Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis
Jei norisi ilgaplaukio šuns, bet ne maksimaliai sudėtingos priežiūros, ši veislė dažnai laikoma patogesniu pasirinkimu. Plaukai švelnūs, banguojantys, o namuose paprastai užtenka kassavaitinės priežiūros. Šėrimasis dažniausiai būna protarpinis. Taip pat dažnai minima, kad ši veislė gali turėti polinkį į širdies ligas, todėl verta reguliariai tikrinti sveikatą.
Airių seteris
Ilgaplaukis, bet dažnai „lengviau suvaldomas“ nei veislės su itin tankia danga. Kad kailis atrodytų glotnus ir blizgus, dažnai rekomenduojama šukuoti 2–3 kartus per savaitę. Dalis šėrimosi paprastai pasireiškia sezoniškai. Tai aktyvus, sportiškas šuo, kuriam kasdienis judėjimas yra beveik būtinybė.
Komondoras
Didelis šuo su įspūdingu virveliniu kailiu, kuris iš tolo primena „šluotą“. Tokia danga reikalauja specifinės priežiūros: augant plaukui, virveles tenka atskirti ir suformuoti, kad jos būtų tvarkingos, vienodo storio. Maudymas ir džiovinimas gali užtrukti labai ilgai, nes svarbu, kad virvelės gerai išdžiūtų – priešingu atveju gali atsirasti nemalonus kvapas ar iššutimai. Ne kiekvienas kirpėjas turi patirties su tokio tipo kailiu.
Lasa apsas
Mažas kompanionas su ilgu, tiesiu kailiu, kuris neretai krenta ant akių ir trukdo matyti. Kad nesusidarytų sąvėlos, šukuoti dažnai tenka beveik kasdien, nors šėrimasis paprastai nėra intensyvus. Kai kurie šeimininkai patogumo sumetimais renkasi periodiškai patrumpinti kailį. Taip pat naudinga ankstyva socializacija – kad šuo ramiau reaguotų į žmones, gyvūnus ir įvairias situacijas. Ši veislė neretai minima tarp ilgiau gyvenančių.
Maltos bišonas
Viena populiariausių mažų ilgaplaukių veislių: švelnus, šviesus „plaukų“ tipo apdaras ir draugiškas būdas. Namuose dažnai prireikia kasdienio šukavimo, o tvarkingai išvaizdai palaikyti daug kas planuoja profesionalią priežiūrą kas 6–10 savaičių (ypač jei kailis kerpamas trumpiau). Be to, ši veislė dažnai turi polinkį į dantų problemas, todėl burnos higiena namuose tampa itin svarbi.
Niufaundlendas
Vienas didžiausių šeimyninių šunų: masyvus, švelnaus būdo, dažnai mėgstantis ramų poilsį. Kailio – daug, jis tankus ir sunkus, todėl namuose paprastai reikia bent kassavaitinio šukavimo, o sezoniškai – dažniau. Dėl storos dangos šiltuoju metų laiku šunys gali greičiau perkaisti, todėl svarbu stebėti savijautą karštyje. Dažnai minimas ir trumpesnis šios veislės gyvenimo ilgis (apie 8 metus).
Pekinas
Mažas, bet vizualiai „didingas“ šuo: ilgi plaukai apie kaklą ir pečius primena liūto karčius, o dėl žemo ūgio kailis neretai siekia žemę. Kad nesusidarytų sąvėlos, šukuoti verta 2–3 kartus per savaitę. Kirpimas ne visada laikomas geru sprendimu, nes kai kurių šunų kailis atauga prasčiau. Šėrimasis dažnai suaktyvėja tam tikrais sezonais.
Pulis
Dar vienas virvelinio kailio „meistras“ – mažo ar vidutinio dydžio, protingas ir ištikimas šuo. Tradiciškai pulio kailis formuojamas į virveles, todėl įprastas šukavimas gali būti netinkamas. Praktinis iššūkis – virvelėse lengvai užsilaiko šiukšlės, tad tvarka reikalauja disciplina. Vis dėlto, jei šeimininkui patogiau, kailį galima laikyti trumpesnį arba iššukuoti ir prižiūrėti kitaip (neformuojant virvelių), tik tuomet keičiasi tradicinė išvaizda.
Ši tcu
Nors pats šuo nedidelis, jo kailis sukuria prabangos įspūdį: ilgas, tankus, dažnai reikalaujantis kasdienio šukavimo. Taip pat dažnai prireikia reguliarios profesionalios priežiūros, kad kailis būtų praktiškas ir netrukdytų. Šėrimasis paprastai nėra gausus. Būdingi bruožai – žaismingumas, draugiškumas ir polinkis paloti.
Šetlando aviganis
Judrus, ištvermingas, išvestas ganymui, todėl mėgsta užduotis ir aktyvumą. Kailis dvigubas, tiesus ir tankus, gerai saugantis nuo oro permainų. Dėl gausios pavilnės šukuoti verta dažnai – maždaug du kartus per savaitę, o pavasarį ir rudenį, keičiantis kailiui, šėrimasis suintensyvėja.
Skajaus terjeras
Lojalus ir prieraišus šuo, istorijoje naudotas smulkiems graužikams medžioti, todėl gali būti budrus ir kartais linkęs vytis mažesnius gyvūnus. Ilgas, tiesus, dvigubas kailis reikalauja kasdienio šukavimo, kad nesusiveltų. Sezoninio šėrimosi metu priežiūrą verta sustiprinti, o periodinis profesionalus sutvarkymas gali palengvinti rutiną.
Jorkšyro terjeras
Mažas, bet temperamentingas šuo, dažnai laikomas puikiu pasirinkimu butui. Jo danga labiau primena plaukus, todėl šėrimasis dažnai būna nedidelis, tačiau reikia reguliaraus kirpimo ir priežiūros, kad plaukai nelūžinėtų ir nesiveltų. Taip pat neretai minimas užsispyrimas dresūroje, polinkis loti ir tai, kad dalis šunų gali būti aštresni mažiems vaikams, jei nėra tinkamai socializuoti.
Kaip prižiūrėti ilgaplaukį šunį namuose
Vienos taisyklės visiems nėra: priežiūros dažnumą diktuoja kailio tipas, šėrimosi intensyvumas ir tai, ar plaukai formuojami į virveles. Pavyzdžiui, kai kuriems ilgaplaukiams terjerams gali tikti šukavimas kelis kartus per savaitę, o virvelinį kailį turinčius šunis dažniau „tvarko“ atskirdami ir prižiūrėdami virveles, o ne šukuodami įprastai.
Pradėkite nuo konkrečios veislės poreikių
Prieš susidarant rutiną, verta pasidomėti būtent jūsų veislės „kailio logika“: kaip greitai veliasi, ar šeriasi sezoniškai, ar reikalingas kirpimas. Praktikoje padeda pasikalbėti su veisėju, veterinaru arba patyrusiu kirpėju.
Susidėliokite pagrindinius darbus
-
Šukavimas – nuo kasdienio (plaukų tipo, linkusio veltis) iki kelių kartų per savaitę (dvigubas kailis), o virveliniam kailiui – specifinis formavimas.
-
Maudymas – dažnumas priklauso nuo kailio; kai kurioms veislėms per dažnas maudymas gali apsunkinti priežiūrą, ypač jei kailis labai tankus ar „atsparus“ vandeniui.
-
Ausų priežiūra – ilgesni plaukai aplink ausis gali sulaikyti drėgmę ir nešvarumus, todėl pravartu reguliariai patikrinti ir valyti pagal veterinaro rekomendacijas.
-
Nagų kirpimas – ypač svarbu šunims, kurie daug laiko praleidžia namuose ir mažiau nudildo nagus natūraliai.
-
Dantų higiena – kai kurioms mažoms veislėms tai itin aktualu; kasdienis dantų valymas gali ženkliai pagerinti burnos būklę.
Kada verta planuoti profesionalią priežiūrą
Kirpėjas gali būti puikus pagalbininkas, jei norite palaikyti tam tikrą kailio ilgį, tvarkingą formą arba jei namuose sunku suvaldyti sąvėlas. Svarbiausia – laikytis pastovaus grafiko, nes „užleistas“ ilgas kailis labai greitai pradeda veltis, o tada procedūros tampa gerokai sudėtingesnės.
