Ryšys tarp žarnyno ir smegenų yra tikras. Tad kaip geriau pasitikėti savo nuojauta? Specialistai aiškina, kaip išmokti „prisijungti“ prie šio vidinio signalo ir panaudoti jį savo naudai.
Populiari frazė „pasitikėk nuojauta“ skamba įkvepiančiai, bet kartu kelia klausimą: ar nuojauta iš tiesų patikima, ar tai tiesiog emocija ir spėjimas? Iš esmės nuojauta – tai greitas, dažnai nevisiškai sąmoningas vertinimas, kai smegenys per labai trumpą laiką apdoroja aplinkos užuominas ir „išmeta“ signalą: verta būti atsargiam, sustoti, arba priešingai – veikti.
Ką reiškia pasitikėti nuojauta
Pasitikėti nuojauta reiškia priimant sprendimą remtis pirmine vidine reakcija – tuo sunkiai žodžiais nusakomu jausmu, kad „kažkas ne taip“ arba „tai teisinga kryptis“. Dažnai tai nutinka staiga, o vėliau žmogui būna nelengva paaiškinti, kodėl jis taip sujautė ar kodėl kažkas pasirodė įtartina.
Dėl šio neapibrėžtumo vieniems nuojauta atrodo lyg ypatinga „šeštojo pojūčio“ dovana, o kiti ją nuvertina, nes nemato aiškių įrodymų. Tačiau tokio jausmo pagrindas dažnai labai pragmatiškas: pojūčiai (regėjimas, klausa, kūno signalai) surenka informaciją, o smegenys ją apdoroja greičiau, nei spėjame sąmoningai suformuluoti mintį.
Kodėl žarnyno ir smegenų ryšys svarbus
Nors nuojauta skamba mistiškai, ji remiasi biologija. Smegenys ir virškinimo sistema susijusios nervinių jungčių tinklu, o reikšmingą vaidmenį čia atlieka enterinė nervų sistema – nervų sistemos dalis, reguliuojanti virškinamojo trakto veiklą.
Ši sistema prižiūri ne tik „mechaninius“ virškinimo procesus (judesius, gleivinės pernašą, sekrecijas, imuninės sistemos reakcijas), bet ir dalyvauja reguliuojant medžiagas, susijusias su nuotaika bei budrumu. Dėl to emocinė būsena gali greitai persiduoti į kūno pojūčius pilve, o kūno reakcijos – sustiprinti emocijas.
Ne veltui dažnai sakoma, kad „jaučiu pilvu“: pavyzdžiui, netikėtas kvietimas į privatų pokalbį gali sukelti įtampą, nerimą, o kartu – fizišką skrandžio susispaudimą ar pykinimą. Taip pat pažįstamas „drugelių pilve“ jausmas, kai jaudinamės arba džiaugiamės. Kai kuriems žmonėms stipri baimė gali sukelti ir labai tiesioginę žarnyno reakciją – staigų norą tuštintis.
Kaip atpažinti, kad nuojauta bando jus perspėti
Nuojauta skirtingiems žmonėms pasireiškia nevienodai. Vieniems labiau „kalba“ kūnas, kitiems – mintys ir emocinis fonas. Dažni išgyvenimai, kuriuos žmonės apibūdina kaip nuojautos signalus:
- staigus nerimas ar vidinis nerimastingumas;
- įtampos pojūtis pilve, skrandžio „susisukimas“;
- pykinimas ar sunkumo jausmas skrandyje;
- „drugeliai“ pilve (jaudulys, stiprus susijaudinimas);
- padidėjęs budrumas, tarsi kūnas „įsijungia“;
- baimė, dirglumas, neaiškus nesaugumo jausmas;
- susijaudinimas, pakilimas ar keistas „įsielektrinimas“;
- sutrikimas, kai sunku paaiškinti, kas konkrečiai negerai, bet „kažkas kliūva“.
Kaip išmokti „klausytis“ nuojautos
Nuojauta tampa naudingiausia tada, kai mokame atskirti ją nuo bendro nerimo, baimės ar paprasto susijaudinimo. Tai nėra įgimta supergalia – veikiau lavinamas įgūdis. Kuo geriau pažįstate savo reakcijas ir kuo aiškiau suprantate, kas jus sukelia stresą, tuo lengviau suprasti, ar signalas kyla iš realių aplinkos užuominų, ar iš įtampos.
Praktiškai padeda gebėjimas sutelkti dėmesį ir „nuskaityti“ kūno būseną: ką jaučiate krūtinėje, pilve, kvėpavime, ar mintys skuba, ar kūnas įsitempęs. Šie įgūdžiai glaudžiai siejasi su mokymusi ir atmintimi – kuo dažniau stebite save, tuo greičiau atpažįstate pasikartojančius modelius.
Kada verta pasitikėti nuojauta, o kada – ne
Nors nuojauta dažnai būna taikli, ji nėra neklystanti. Ji priklauso nuo to, kokią informaciją pateikia pojūčiai, o šie kartais mus apgauna. Ypač dažnai tai nutinka, kai žmogus gyvena nuolatiniame strese: tuomet net mažos „raudonos vėliavėlės“ gali atrodyti kaip didžiulis pavojaus signalas. Vienas iš požymių, kad stresas iškreipia vertinimą – nuolatinis jausmas, jog kažkas blogai, net kai objektyviai nėra aiškaus pagrindo.
Praktiškas principas: nuojautą verta laikyti viena sprendimo dalimi, o ne vieninteliu kompasu. Naudinga sujungti kelis elementus į vieną vaizdą:
- nuojauta (pirmas vidinis signalas);
- situacija ir kontekstas (kas vyksta aplink, kokie faktai matomi);
- žinios ir patirtis (ką jau esate išmokę, ką esate patyrę panašiose situacijose);
- pojūčiai (ką realiai girdite, matote, pastebite).
Jei sprendimas yra analitinis ir turite patikimų išorinių duomenų, logiška remtis būtent jais. O asmeniniuose sprendimuose – santykiuose, saugumo situacijose, ribų nustatyme – nuojauta neretai pasirodo teisinga dažniau, nei manome.
Esmė
Nuojauta nėra magija – tai greitas smegenų ir kūno signalas, kylantis iš to, kaip apdorojame aplinkos užuominas. Geriausias rezultatas dažniausiai atsiranda tuomet, kai nuojautą derinate su faktais, kontekstu ir sveiku protu: klausykitės „pilvo“, bet sprendimus pasverkite ir galva.
