Šiuolaikinėje poezijoje gražu tai, kad ji neturi griežtų taisyklių: ji gali atrodyti taip, kaip pats žmogus nori. Būtent už šią laisvę ją pamėgo ir jaunų skaitytojų bei socialinių tinklų auditorijos dėmesį prikausčiusi poetė, kurios trumpi kūriniai dažnai kalba apie netektį, išsiskyrimą, liūdesį, bet kartu ir apie susitaikymą. Dalis šių tekstų vėliau sugulė į knygą „Home“.
Daugelis iš mūsų vaikystėje esame skaitę eilėraščių: vieni būna juokingi, kiti – švelnūs ar jaudinantys. Tačiau suaugus, kai gyvenimo tempas įsibėgėja, menui neretai „nebelieka laiko“, todėl poezija pasitraukia į šalį. Šiandien susidomėjimą ja vėl kelia socialiniai tinklai ir ryškūs balsai, bet kasdienybėje daugeliui poezija vis dar dažniausiai siejasi su meilės eilėmis.
Minėtos poetės tekstų kryptis kitokia: jai įdomu ne tik meilė, bet ir tai, kas lieka po jos – širdgėla, sukrėtimai, bandymas atsitiesti, grįžti į ramybę. Ji poeziją mato kaip būdą padėti žmogui užčiuopti visą emocijų spektrą, įskaitant ir tas būsenas, kurias paprastai norisi paslėpti ar „praryti“.
Poezija kaip išeitis iš sunkumų
Rašyti ji pradėjo paauglystėje, būdama šešiolikos. Tuomet į rankas pateko šiuolaikinės poezijos knyga, kuri pakeitė jos požiūrį į žanrą: iki tol eilėraščiai atrodė sudėtingi, tarsi skirti tik „išrinktiesiems“. Perskaičiusi suprato, kad poezija gali būti paprasta, tiesi ir tokia, kokios pačiai reikia – be akademinių rėmų.
Tuo pat metu ji susikūrė paskyrą socialiniuose tinkluose ir pradėjo dalintis trumpais tekstais: eilėraščiais, dainų eilutėmis, nuotaikomis. Ilgą laiką auditorija buvo nedidelė – daugiausia artimi žmonės. Vis dėlto tuo gyvenimo laikotarpiu ji pati išgyveno netektį ir santykių skausmą, o rašymas tapo patogiausia erdve „iškalbėti“ tai, ką sunku pasakyti garsiai.
Pasak jos, rašymas leidžia tiksliau įvardyti jausmą: kai emocijos chaotiškos, žodžiai padeda jas paversti apčiuopiama forma. Tekstas tampa tarsi aiškesnis žemėlapis: ką jaučiu, kodėl jaučiu, kur link judu.
Įdomu tai, kad ji ilgą laiką savęs nelaikė žmogumi, kuris kryptingai siekia rašytojos kelio. Ji blaškėsi, bandė suprasti, ką nori veikti, studijų metais ne kartą keitė kryptį. Lūžis atėjo tuomet, kai atsirado dar viena socialinių tinklų platforma, kurioje jos eilės netikėtai surado savo žmones.
Atsitiktinis kelias į knygas
Poezija visada veikė kaip emocinis „gelbėjimosi ratas“, o pandemijos pradžioje šis vaidmuo dar sustiprėjo. Tuo laikotarpiu ji susikūrė paskyrą trumpo formato vaizdo įrašų platformoje. Iš pradžių ten dalyvavo tendencijose: šokiai, humoristiniai epizodai, populiarūs formatai. Vis dėlto viduje augo jausmas, kad tai – ne visai jos.
Galiausiai ji ryžosi nufilmuoti įrašą, kuriame skaito savo eilėraštį. Reakcija buvo žaibiška: žiūrovų ir sekėjų skaičius augo, o tekstai ėmė plisti. Ji pati pripažino, kad tai nustebino, bet kartu suteikė didelį impulsą kurti toliau.
Kodėl būtent jos emociniai eilėraščiai taip „pataikė“ į laiką? Ji mano, kad tuo metu beveik visi kažką išgyveno: vieni susidūrė su santykių krizėmis, kiti – su vienatve ir psichologiniu nuovargiu karantino sąlygomis. Kai žmogus atpažįsta savo išgyvenimą kito žodžiuose, tekstas tampa tarsi patvirtinimas: „aš ne vienas“.
Nors susidomėjimas augo, knygos planas nebuvo iš anksto apgalvotas. Pirmoji poezijos rinktinė susiformavo natūraliai: ji tiesiog rašė eilėraščius telefone, o vėliau juos sugrupavo į vientisą leidinį. Taip iš asmeninių užrašų gimė knyga.
Kaip keičia didelė auditorija
Pirmoji rinktinė, išleista savilaida, greitai sulaukė sėkmės. Didelis skaitytojų ratas džiugina, bet kartu kelia ir papildomos įtampos: rašymas ima keistis, kai galvoje atsiranda mintis, kaip tekstą priims kiti. Ji pasakoja, kad pradžioje rašė tik sau, o vėliau teko iš naujo mokytis išlikti atvirai ir tikrai, net kai žinai, kad klausosi daugybė žmonių.
Kad išlaikytų pusiausvyrą, ji sąmoningai atskyrė kūrybinį viešumą nuo asmeninio gyvenimo. Kadangi tekstai labai atviri, ji nenori, kad skaitytojai per lengvai susietų kūrinius su konkrečiomis jos kasdienybės detalėmis. Taip ji pasirinko aiškesnes ribas tarp „aš kaip žmogus“ ir „aš kaip balsas eilėraštyje“.
Vėliau pasirodė ir daugiau trumpų poezijos knygų. Viena jų – „Home“, o dar vienas leidinys planuotas artimiausiu metu po jos pasirodymo.
„Bitės“ galvoje: metafora apie nerimą ir liūdesį
Eilėraščiai gali būti skirti įvairioms progoms – nuo šventinių palinkėjimų iki žaismingų rimuotų eilučių. Tačiau jos kūryba artimesnė gamtos metaforoms ir vidinei savijautai. Viena įsimintiniausių idėjų – palyginimas su bitininkyste.
Ji siūlo į sunkius jausmus žiūrėti kaip į bites: jos dūzgia, erzina, kartais gąsdina, bet sprendimas nėra jas vaikytis ar „užmušti“. Nerimas, netektis, gedulas ar skausmingi prisiminimai gali gyventi mumyse ilgai. Knygoje ji kviečia ne kovoti, o mokytis su tais „dūzgiančiais“ jausmais sugyventi – pamažu prisijaukinti, rasti su jais taiką.
Kodėl poezija gali tikti visiems
Žmonėms, kuriems poezija atrodo per sudėtinga ar pernelyg „intelektuali“, ji siūlo paprastą mintį: muzika daugeliui yra kasdienė ir natūrali, o nuo muzikos iki poezijos – vos vienas žingsnis. Abiem atvejais esmė ta pati: ritmas, emocija ir ryšys su kitu žmogumi.
Poezija, kaip ir dainos, dažnai leidžia suprasti, kad mūsų išgyvenimai nėra unikalūs tik mums vieniems. Kartais užtenka kelių eilučių, kad atsirastų palengvėjimas – nes kažkas jau rado žodžius tam, kas iki tol atrodė neįvardijama.
Ką verta pasiimti iš šios istorijos
- Poezija neturi būti sudėtinga – ji gali būti trumpa, paprasta ir labai asmeniška.
- Rašymas gali padėti susidėlioti jausmus, ypač kai jie sunkūs ar prieštaringi.
- Didelė auditorija gali įkvėpti, bet kartu svarbu saugoti ribas tarp viešumo ir privatumo.
- Vietoj kovos su „blogais“ jausmais kartais veiksmingiau mokytis juos priimti ir su jais sugyventi.
- Jei muzika tau artima, tikėtina, kad artima gali tapti ir poezija.
