Šunį pakelti nuo žemės atrodo paprasta – juk tai darome apkabinimui, norėdami įkelti į automobilį ar tiesiog pernešti per kliūtį. Visgi net ir rūpestingi šeimininkai kartais pakelia neteisingai, o tai gali sukelti stresą ar net traumą tiek šuniui, tiek žmogui. Todėl verta žinoti, kada šunį kelti saugu, kaip tai daryti patogiai ir kokių klaidų vengti.
- 1.Kada šunį galima kelti, o kada geriau to nedaryti?
- 2.Kaip saugiai pakelti šunį: bendri principai
- 3.Mažo šuns ar šuniuko kėlimas
- 4.Vidutinio dydžio ir didelio šuns kėlimas
- 5.Ką daryti, jei šuo atsisako keltis arba negali atsistoti?
- 6.Dažniausios klaidos keliant šunį
- 7.Ar galima išmokyti šunį ramiai toleruoti kėlimą?
Kada šunį galima kelti, o kada geriau to nedaryti?
Šunį kelti paprastai yra normalu, o kai kuriose situacijose – net būtina. Pavyzdžiui, jei jam reikia pagalbos įlipant į automobilį, jei būtina greitai patraukti iš pavojaus zonos arba jei šuo dėl sveikatos būklės pats negali judėti taip, kaip įprastai.
Tačiau ne visi šunys jaučiasi gerai būdami keliami. Dalis mažų šunų patys prašosi ant rankų, o kiti į šį veiksmą reaguoja įsitempdami, muistydamiesi ar bandydami ištrūkti. Jei nėra realios priežasties kelti, o šuo aiškiai rodo diskomfortą, geriau rinktis kitą sprendimą.
Kaip suprasti, ar šuo jaučiasi ramiai?
Pagrindinis orientyras – kūno kalba. Dažniausiai ramus šuo turi laisvą, neįtemptą laikyseną, neutralią uodegos padėtį, atsipalaidavusias ausis ir „minkštą“ žvilgsnį. Tuo tarpu sustingimas, staigus trūkčiojimas, intensyvus muistymasis ar bandymas išsprūsti rodo, kad šuniui nemalonu arba baugu.
Kaip saugiai pakelti šunį: bendri principai
Net jei šunį keliant atrodo, kad „viskas bus gerai“, rizika atsiranda greitai: šuo gali išsigąsti, pradėti muistytis, išsprūsti ir nukristi. Kad to išvengtumėte, prioritetas – stabilus prilaikymas ir šuns komfortas.
Jus gali sudominti
- Prieš keldami įvertinkite šuns nuotaiką ir elgesį: ar jis atsipalaidavęs, ar įsitempęs.
- Judėkite lėtai ir prognozuojamai – netikėtas sugriebimas gali išgąsdinti.
- Laikykite šunį arti savo kūno, kad jis nesvyruotų ir nesimuistytų „ore“.
- Jei šuo aktyviai muistosi, sustokite ir sureguliuokite prilaikymą – tai ženklas, kad jam nepatogu arba jis jaučiasi nesaugiai.
Mažo šuns ar šuniuko kėlimas
Maži šunys dažnai atrodo „lengvi“, bet jie gali būti labai judrūs, todėl rizika išsprūsti iš rankų yra didesnė, nei atrodo. Negatyvi patirtis (pvz., kritimas) gali suformuoti baimę, dėl kurios vėliau šuo priešinsis bet kokiam kėlimui.
Praktinis tikslas – pakelti taip, kad būtų paremta krūtinė ir užpakalinė dalis, o šuo jaustųsi tvirtai priglaustas. Venkite laikyti šunį „toliau nuo savęs“ – kuo arčiau kūno, tuo stabiliau.
Vidutinio dydžio ir didelio šuns kėlimas
Vidutinio dydžio ir ypač dideli šunys keliami rečiau, nes tai fiziškai sudėtinga. Vis dėlto kartais prireikia – pavyzdžiui, padedant įlipti į automobilį ar sprendžiant netikėtą situaciją. Tokiais atvejais svarbu nepamiršti, kad dideliems šunims saugumo jausmą dažnai suteikia keturios letenos ant žemės, todėl kėlimas jiems gali būti ne tik nemalonus, bet ir bauginantis.
Taip pat vyresniems šunims ar turintiems sąnarių problemų kėlimas gali sukelti skausmą, todėl prieš bandant kelti verta įvertinti, ar nėra švelnesnės alternatyvos (pvz., pagalba laiptais, rampos naudojimas, trumpas poilsis).
Ką daryti, jei šuo atsisako keltis arba negali atsistoti?
Jei šuo aiškiai nenori būti keliamas, dažniausiai geriausia jo neversti – ypač jei tai įprastas kasdienis veiksmas be būtinybės. Dauguma šunų jaučiasi saugiau, kai jų kūnas stabiliai remiasi į pagrindą.
Kita situacija – kai šuo sužeistas ir negali atsistoti. Tuomet reikia prisiminti, kad jis gali būti išsigandęs, patirti skausmą ir dėl to gintis. Tokiais atvejais svarbiausia yra saugumas: veikite tik tada, kai galite tai padaryti nerizikuodami būti sužeisti, kalbėkite ramiai, venkite greitų judesių ir pasirūpinkite, kad šuo būtų stabiliai prilaikytas.
Praktiškas sprendimas, kuris gali būti naudingas kritinėse situacijose, – gyvūnų pernešimo neštuvai. Jie padeda perkelti šunį mažiau jį judinant ir sumažina tikimybę, kad sužalojimas pablogės.
Dažniausios klaidos keliant šunį
Net ir turint geriausių ketinimų, kai kurie veiksmai gali sukelti skausmą, išgąstį arba provokuoti gynybinę reakciją. Ypač svarbu nekelti šuns taip, kad jis būtų tempiamas ar „kabėtų“.
- Nekelkite šuns sugriebę už kojų, uodegos ar kailio.
- Negriebkite staiga – ypač kai šuo nenusiteikęs kontaktui.
- Neleiskite šuniui laisvai muistytis jūsų rankose: laikykite tvirtai ir arti savęs.
- Jei šuo reaguoja agresyviai (urzgimas, bandymas čiupti), atsitraukite ir ieškokite saugesnio sprendimo.
Agresyvi reakcija dažniau pasitaiko, kai šuo patiria skausmą, yra labai sunerimęs, patiria traukulius arba kai žmogus jam nepažįstamas. Jei būtina šunį perkelti, pirmiausia pasirūpinkite savo rankų ir kūno apsauga, kad išvengtumėte įkandimo.
Ar galima išmokyti šunį ramiai toleruoti kėlimą?
Taip – dažniausiai šunį įmanoma išmokyti bent jau ramiai pakęsti kėlimą, net jei jis tuo nesidžiaugia. Tai naudinga kaip saugumo įgūdis: kritinėje situacijoje šuo, kuris yra pratintas, rečiau panikuoja, mažiau muistosi ir yra lengviau perkeliamas.
Kaip pratinti prie kėlimo žingsnis po žingsnio
- Pradėkite nuo paprastų veiksmų: pritūpkite šalia šuns ir leiskite jam išlikti ramiai stovinčiam.
- Darykite pauzę prieš apkabindami – šuo turi spėti suprasti, kas vyksta.
- Palaipsniui didinkite kontaktą: pirmiausia švelnus prilaikymas, vėliau priglaudimas ar trumpas pakėlimas.
- Stabdykite treniruotę dar prieš šuniui pradedant protestuoti, kad patirtis baigtųsi pozityviai.
- Naudokite pozityvų pastiprinimą: skanėstai ir pagyrimai padeda formuoti gerą asociaciją.
Jei matote, kad situacija kelia riziką arba šuo reaguoja labai stipriai, verta kreiptis į kvalifikuotą šunų elgsenos specialistą, kuris padės sudaryti saugų pratinimo planą.
