Kai susirenka didesnė draugų kompanija ir visi pietauja kartu, dažnai kyla klausimas – kaip sąžiningai pasidalinti sąskaitą? Daugelis yra girdėję posakį „mokėti po lygiai“ arba „mokėti kiekvienam už save“, kuris kai kuriose šalyse vadinamas „dutch“. Tačiau kas sieja šią išraišką su tam tikra Europos šalimi?
Kaip atsirado šis paprotys?
Nors gali pasirodyti, kad ši frazė nurodo į Nyderlandus, jos šaknys slypi visai kitur – Vokietijoje. XVII ir XVIII amžiuje daug žmonių iš vokiškai kalbančių teritorijų atvyko gyventi į Pensilvaniją. Tuo laikotarpiu Vakarų Europoje dalis vokiečių buvo vadinami „High Dutch“, o pats žodis „dutch“ kilo iš vokiško „Deutsch“, reiškiančio „vokietis“.
Imigrantus naujajame žemyne imta vadinti Pensilvanijos olandais („Pennsylvania Dutch“), nors iš tiesų jie buvo vokiečių kilmės. Šie žmonės buvo žinomi tuo, kad visada stengdavosi būti finansiškai atsakingi – niekada nepalikdavo skolų nei tavernoje, nei restorane.
Kada pasirodė posakis „mokėti kiekvienam už save“?
Toks sąskaitos padalijimo būdas ilgainiui tapo atpažįstama tendencija bei fraze, kuri pradėjo įsitvirtinti įvairių tautų žodyne. Įdomu tai, kad pirmieji populiarūs pasakymai, susiję su „dutchišku“ pasiskirstymu, XX a. pradžioje iš populiarių leidinių pasklido po kasdienį gyvenimą – tuomet buvo rašoma apie „Dutch treat“ ar „Dutch lunch“, o dabartinis „going Dutch“ visuotiniu tapo apie 1914-uosius metus.
Skirtingi šio papročio pavadinimai pasaulyje
Nors dalijimasis sąskaita po lygiai plinta daugelyje šalių, kai kur toks elgesys vis dar gali būti laikomas nemandagiu. Įdomu tai, kad įvairiose šalyse šis įprotis vadinamas skirtingais pavadinimais. Egipte sakoma, kad sąskaita skirstama „anglišku būdu“, o Pakistane paprotys vadinamas „amerikietiška sistema“. Turkijoje ši praktika turi dar kitą išraišką – „mokėti vokiškai“.
Paprasta idėja, kuriai prireikė šimtmečių
Iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas susitarimas – kiekvienas sumoka už save – iš tiesų turi ilgą ir įvairių kultūrų nulemtą istoriją. Tai puikus pavyzdys, kaip kalbinės ir tautinių tradicijų įtakos virsta įpročiais, kuriuos galima sutikti visame pasaulyje. Ir nors pati frazė jau senokai „iškeliavo“ už Europos ribų, jos kilmė tebėra glaudžiai susijusi su vokiečių imigrantais ir jų atsakingu požiūriu į mokėjimus už maistą.
