Vasario 2-ąją dieną, kai žiema dar laikosi įsikibusi, šimtai smalsuolių susirenka stebėti vieno iš keisčiausių pavasario laukimo ritualų — ar išlindęs iš savo urvo švilpikas išvys savo šešėlį. Jei šešėlis pasirodo, žiema tęsis dar šešias savaites. Jei ne, pavasaris jau čia pat. Nors švilpikas nėra labai patikimas orų spėliotojas, šios šventės ištakos slypi daug senesnėse žmonijos tradicijose.
Kaip kilo švilpiko dienos tradicija
Švilpiko dienos ištakos glūdi giliai senovėje. Būtent vasario pradžia žymi laikotarpį, kai žiemos saulėgrįža jau praeityje, tačiau dar nepasiektas pavasario lygiadienis. Šis laikotarpis senovės pagonims žymėjo artėjančio pavasario ženklus, ir jie rengdavo šviesos šventes, simbolizuojančias gamtos atgimimą. Anot airių mitų, jei deivė norėdavo ilgos žiemos, vasario pradžia būdavo saulėta — tada ji rinkdavo papildomai malkų. Jei dangus būdavo apniukęs, tai buvo pranašas, kad pavasaris jau netrukus prasidės.
Kaip švęsdavo viduramžių Europoje
Viduramžiais ši šventė įgavo naują pavidalą — vasario 2-ąją daugelyje Europos vietovių minima kaip žvakių arba Perkūno motinos diena, žyminti keturiasdešimtą dieną po Kalėdų. Krikščionių tradicijoje šią dieną baigdavosi kūdikio priežiūros periodas, ir buvo tikima, kad į bažnyčią vėl galima sugrįžti liturginei tarnybai.
Yra net senovinis posakis, pagal kurį aiškus žvakių šventės oras reiškia ilgą žiemą, o lietingas ir apniukęs — greitą pavasarį.
Kodėl gyvūnai tapo pranašais
Per šią žiemos ir pavasario sandūrą žmonės ėmė atkreipti dėmesį į hibernuojančius gyvūnus — buvo tikima, kad jų elgesys gali išpranašauti orus. Anglijoje stebėdavo ežių pasirodymą, prancūzai domėjosi mormotais, o vokiečiai sekė barsukus: jei barsukas išlįsdavo į sniegą, žadėdavo ilgą žiemą, bet jei saulė švietė, barsukas vėl pasislėpdavo.
Kaip paprotys atkeliavo į naują žemyną
Kai šie papročiai atkeliavo į Šiaurės Ameriką kartu su imigrantais, vietos gyvūnija buvo kitokia. Pensilvanijoje ypač gausiai gyveno švilpikai, todėl būtent jie perėmė orų pranašavimo pareigas. Nuo 1887 metų švilpiko likimas tapo oficialiu renginiu: kasmet susirinkę žmonės stebi, ar švilpikas matys savo šešėlį. Vėliau ši tradicija išplito ir į kitas vietas — šiandien įvairiuose miestuose šventės vyksta su savo žymiausiais švilpikais.
Iš švilpiko – iki pavasario nuotaikos
Švilpiko diena visuomet kelia šypseną, kad ir koks būtų rezultatas. Nors prognozės tikslumas ne visada įspūdingas, šventė tapo smagia tradicija, primenančia, jog po šaltos žiemos ateina naujas metų laikas. Nesvarbu, kur gyvenate ir kokį švilpiką sekate, ši diena kiekvieną vasario pradžią atneša vilties dvelksmą ir nekantrų pavasario laukimą.
