Dinzaurų pasaulyje T-Rex dažnai vaizduojamas kaip galingas ir bauginantis padaras – didžiuosiuose ekranuose jis pasirodo su garsiais riksmais, kurie sukelia siaubą filmo herojams ir žiūrovams. Tačiau paaiškėja, kad realybėje šio legendinio grobuonio balsas skambėjo visai kitaip nei rodo filmai.
Kaip kuriamas kino dinozaurų garsas
Filmuose girdimi T-Rex riksmai yra sukurti garso dizainerių, remiantis šiuolaikinių plėšriųjų žinduolių – tokių kaip liūtai ar meškos – skleidžiamais garsais. Tačiau paleontologai žino, kad tikrieji dinozaurai buvo kur kas artimesni paukščiams ir ropliams, nei dabartiniams žinduoliams. Žinduolių skleidžiami riaumojantys garsai nėra būdingi gyvūnams, iš kurių išsivystė dinozaurai.
Tyrimai atskleidžia tikrąjį skambesį
Pritaikius šiuolaikinių roplių ir paukščių garsus, mokslininkai mėgino atkurti, kaip galėjo skambėti didysis plėšrūnas. Tyrėjai naudojo kiniškojo aligatoriaus švokštimą ir vandens paukščio didžiosios baubės „bumbčiojimą“ – šie gyvūnai yra dabartiniai dinozaurų giminaičiai. Tokius garsus mokslininkai padidino, kad atitiktų T-Rex dydį, todėl atkurtas balsas tapo itin žemas ir rytinis – tarsi vibruojantis dundesys, o ne grėsmingas riksmas.
Ką galime išgirsti šiandien?
Šis atkurtas garsas labiau primena gilų griausmą, kurį labiau jaučiame, nei girdime – tarsi sunkūs žemi dažniai, kurie virpina grindis arba automobilio langus. Toks garsas galėjo sklisti dideliais atstumais ir buvo, ko gero, juntamas fiziškai net toli gražu esantiems gyvūnams bei dinozaurams.
Mokslininkų išvados
Nors tikrojo T-Rex balso vis tiek niekada neišgirsime, nes jokie garsiniai takai neišliko, mokslininkai, remdamiesi artimiausiais dabartiniais giminaičiais ir pažangiomis atkūrimo metodikomis, pateikia protingą spėjimą, kaip šis dinozauras galėjo skambėti. Skirtingai nei filmuose, tai tikrai nebuvo siaubingas riaumojimas; labiau tikėtina, kad tai buvo sodrus, duslus dundėjimas, sukeliantis šaltuką nugara iš tolo – o kartais toks pojūtis gali būti net baisesnis už garsų riksmo išgąstį.
