Kanadinės žąsys visada laikomos įspūdinga gamtos dalimi – ypač stebint jų tvarkingas, dideles V formos migracijos virtines aukštai danguje. Šios paukščių šeimos yra glaudžios, nuolat kartu: poros susisaisto visam gyvenimui ir kartu augina savo jauniklius. Tačiau kartais, dėl netikėtų gyvenimo posūkių, gamtos ribos susiplaka su žmogaus kasdienybe.
Nepaprasta pažintis su žąsiuku
Maždaug prieš du dešimtmečius, dar ankstyvoje vaikystėje, kartą su šeima grįžome namo po įprasto savaitgalio žaidimo. Mūsų kieme laukė netikėtas reginys: dvi suaugusios žąsys ir mažas jų jauniklis. Suaugę paukščiai, išsigandę staigaus mūsų pasirodymo, pakilo ir nuskrido, palikdami žąsiuką vieną. Jis buvo dar per mažas skristi, o tėvai jau nebegrįžo jo pasiimti.
Žinodami, kad lietimasis prie laukinių gyvūnų gali pakenkti jų natūraliai raidai, stengėmės neliesti jauniklio ir tikėjomės, kad sugrįš jo tėvai. Vis dėlto, užklupus nakčiai, mažyliui ėmė grėsti šalnos ir plėšrūnai. Po kelių valandų belaukimo supratome, kad jam reikalinga pagalba, todėl priglaudėme žąsiuką ant mūsų verandos, suteikėme jam saugią vietą nakvynei.
Pirmieji žingsniai ir prisirišimas
Kiekvieną rytą bandydavome vėl perkelti žąsiuką arčiau jo tėvų, kurie ilgesingai sukiojosi netoliese. Tačiau nei mažylis, nei suaugusios žąsys jau nenorėjo suartėti. Toks susidraugavimas tęsėsi bent penkias dienas. Tuo metu žąsiukas jau aiškiai mus pasirinko kaip savo naują šeimą – jam suteikėme Peeper vardą, kuris gimė dėl ištisinio jo cypsėjimo sekant mus po kiemą.
Jus gali sudominti
Kartu su augančiu žąsiuku
Ilgainiui mažylis tapo nebeatsiejama mūsų šeimos dalimi. Praėjo daugybė savaičių, mėnesių – beveik metai. Peeper kiekvieną naktį nakvodavo ant verandos, o dienomis džiaugdavosi mūsų draugija, pasitikdamas kiekvieną sugrįžtantį šeimos narį savitais įpročiais: švystelėjimu į orą, grįžimu ratu aplink namą.
Vieną vakarą, šeimos susitikimo metu, nutiko netikėta situacija – bandant parodyti žąsiuko skridimo sugebėjimus svečiui, jis pakilo į orą ir šįkart dingo iš akiračio. Dienų dienas iškvietėme jo vardą ir ieškojome po apylinkes, tačiau Peeper taip ir nesugrįžo. Nors ilgesys neišblėso dar ilgą laiką, vylėmės, jog jis prisijungė prie kitų žąsų ir tęsė natūralų gyvenimą.
Netikėtas susitikimas po metų
Prabėgus dvidešimčiai metų, visi prisiminimai apie mažąjį bičiulį virto gera šeimos legenda. Tačiau vieną dieną, netikėtai, mūsų sode pasirodė senstantis žąsinas. Iš pradžių maniau, kad tai – paprasta žąsis, ieškanti žolės ir ramybės ant didelės pievos. Tačiau ilgainiui jo elgsena pasirodė pažįstama – bandymai patekti į namus, nakvynė prie baseino, senas įprotis reaguoti į tą patį vardą, Peeper. Po kelių savaičių abejonių tapo aišku: mūsų senas draugas tikrai sugrįžo.
Sugrįžimas į šeimą ir nauji ryšiai
Nors sunku tiksliai paaiškinti, kodėl Peeper vėl atrado kelią namo, galima spėti – galbūt jis neteko poros, gal pajuto artėjančią amžiaus pabaigą ir troško gimtosios aplinkos. Žąsims įprasta sugrįžti ten, kur išgyveno ankstyvą vaikystę. Šiandien Peeper vis dar gyvena kartu su manimi – ne kiekvieną naktį, bet dažnai aplanko, o kartais renkasi nakvynę netoliese esančiame ežere tarp kitų žąsų. Jo sugrįžimas atnešė mano šeimai nepaprastą džiaugsmą ir suteikė naują supratimą, ką reiškia tikrieji šeimos ir ryšio su gamta jausmai.
Ryšys su gamta – vertingiausia dovana
Šis išskirtinis nuotykis padėjo man pažvelgti į save ir supančią gamtą naujai. Kiekvienas iš mūsų, bendraudami su laukiniais gyvūnais, atrandamės daugiau apie meilę, ryšį ir tikrąsias vertybes. Tikiuosi, kad ir mano vaikai ateityje patirs tokius ypatingus susitikimus su gamta, kokius leido išgyventi Peeper žąsiukas. Neišdildomi atsiminimai, stiprus ryšys ir besidauginanti pagarba gamtos stebuklams – štai kas liko po šios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, bet nepaprastai svarbios draugystės.
