Renkantis vardą naujai idėjai ar pareigai, dažnai kyla nemažai diskusijų ir netikėtumo. Šis iššūkis neaplenkė ir tų, kurie kūrė svarbiausius valstybės pagrindus. Po to, kai 1789 metais buvo išrinktas pirmasis šalies prezidentas, susidurta su nelengvu klausimu – kaip deramai jį vadinti.
Sudėtingas titulo pasirinkimas
Tuo metu kitų šalių patirtis mažai padėjo – niekur pasaulyje dar nebuvo prezidento, kurį būtų reikėję tituluoti. Prieš tapdamas valstybės vadovu, išrinktasis jau turėjo tokių kreipinių kaip „Jūsų Ekscelencija“ ar „Generolas“, tačiau kongreso nariai manė, kad naujam vaidmeniui reikia išskirtinio, išskirtinai šaliai būdingo pavadinimo.
Kurti naują tradiciją: siūlymų įvairovė
Atsakymo ieškojimas virto kūrybiniu maratonu. Pradžioje buvo siūlyta tokie iškilmingi titulai kaip „Jūsų Didenybe“ ar net „Jūsų Išrinktasis Didenybe“, o kai kurie senatoriai siūlė dar ilgiau skambantį pavadinimą – „Jo didenybė, Jungtinių Valstijų Prezidentas ir Teisių Gynėjas“. Tokie sprendimai atspindėjo Europos rūmų tradicijas, tačiau buvo per daug išpuošti ir netilpo prie naujai gimstančios demokratijos vertybių.
- Dalis siūlymų bandė pabrėžti išskirtinumą ir demokratiją, pvz., „Jo Išaukštinta Didenybė“ ar „Jo Išrinktoji Didenybė“.
- Buvo ir tokių, kurie norėjo dar didesnio titulo, tačiau gana greitai tapo aišku: pernelyg puošnios frazės netinka naujos šalies vadovui.
Netikėtas pasirinkimas
Galiausiai vienas kongreso narys pastebėjo, kad šalyje galiojantys teisės dokumentai draudžia naudoti kilmingus titulus. Taip įmantrūs pasiūlymai atsidūrė istorijos paraštėse, nes buvo nuspręsta rinktis paprastumą ir aiškumą. Taip gimė žinomas ir dabar vartojamas pavadinimas – „Prezidentas“.
Kas lėmė pavadinimo sėkmę?
Toks pasirinkimas atspindėjo jaunų valstybės kūrėjų siekį nutolti nuo monarchinių tradicijų ir parodyti, kad vadovaujama bus remiantis žmonių valia. Paprastas kreipinys išliko iki šių dienų ir tapo neatsiejama šalies istorijos dalimi.
