Karališkosios šeimos nariai dažnai laikosi daugybės senas tradicijas menančių papročių. Nuo ypatingų švenčių iki įsimintinų datų – kiekviena proga pažymima savitais ritualais, o tarp jų yra ir ilgą istoriją turinti oficialių portretų tapymo tradicija.
Portretų tapymo tradicija
Karališkų portretų tradicija siekia dar XV amžių ir iki šiol išlieka svarbi karališkosios šeimos kultūros dalis. Kiekvienas monarchas laikui bėgant užsako dešimtis ar net šimtus oficialių atvaizdų. Šios drobės ne tik pažymi svarbiausius gyvenimo etapus, bet ir reprezentuoja žmogaus asmenybę ar vertybes.
Naujausias karaliaus portretas
Artėjant karūnavimui, visuomenė gavo progą išvysti pirmąjį naujojo karaliaus oficialų portretą. Šiame paveiksle jis pavaizduotas vilkintis melsvą kostiumą ir rausvą kaklaraištį, rankoje laikantis apyrankę, kuri turi ypatingą reikšmę. Šią apyrankę karaliui įteikė vienas Amazonės tautų atstovas. Menininkas šį papuošalą įtraukė kaip simbolį, atspindintį karaliaus rūpestį aplinka ir tvarumu.
Kūrybos procesas ir menininko siekiai
Naujojo portreto autorius kūrė drobę remdamasis tiesioginiais stebėjimais oficialiame renginyje, skirtame biologinei įvairovei. Kūrinys buvo baigtas per dvi savaites. Savo darbu menininkas siekė parodyti ne tik monarcho padėtį, bet ir žmogiškąją pusę, išryškinant šilumą, žmogiškumą ir empatiją.
Jus gali sudominti
Menininko patirtis kuriant karališkus portretus
Anksčiau šis menininkas, tapydamas karalienės portretą, užfiksavo ypatingą momentą, kai ji tapo ilgiausiai valdžiusia Britanijos monarche. Tai buvo jo pirmoji tokio tipo užduotis. Šiuo portretu buvo siekiama perteikti pagarbą ir istorinio įvykio svarbą.
Portretas kaip istorijos dalis
- Karališki portretai per amžius tapo svarbiu būdu įamžinti asmenybes ir istorinius pokyčius.
- Kiekvienas naujas atvaizdas atskleidžia ne tik valdovo išvaizdą, bet ir jo epochą, idėjas, kartais – ir vidinį pasaulį.
- Tobulėjant menui ir visuomenės vertybėms, portretuose atsiranda vis daugiau asmeninių detalių ar simbolių.
Karališkųjų portretų tradicija išlieka gyva jau šimtmečius ir atspindi ne tik šalies istoriją, bet ir pasikeitusį požiūrį į monarchus – nuo jų viešo vaidmens iki asmeninių vertybių ir santykio su pasauliu.
