Ar tikrai laikas permąstyti diplomatinės neliečiamybės ribas? Diplomatų privilegijos tarptautiniuose santykiuose dažnai laikomos būtina priemone, saugančia juos nuo savavališko persekiojimo ar sulaikymo užsienyje. Tačiau realybėje neretai pasitaiko atvejų, kai ši teisinė apsauga tampa neatsakingo ar net nusikalstamo elgesio priežastimi.
Diplomatinė neliečiamybė: kam ji reikalinga?
Pagrindinis diplomatinės neliečiamybės tikslas – užtikrinti, kad diplomatai galėtų dirbti laisvai ir nebūtų spaudžiami politinių ar socialinių ginčų kilusiose šalyse. Be šios apsaugos užsienio šalių atstovai, jų šeimos nariai ar darbuotojai galėtų tapti lengvu taikiniu nesutarimų atveju. Nepaisant to, teisės aktai, saugantys diplomatų laisvę, dažnai virsta patogiu skydu, už kurio slepiasi ir morališkai, ir teisiškai abejotini veiksmai.
Žala viešajam interesui
Nors dauguma diplomatų laikosi įstatymų, dalis jų – įskaitant tuos, kurių šalys gauna nemažą finansinę paramą – ignoruoja vietinius reikalavimus, nesibaimina įstatymų ar net ima piktnaudžiauti suteikta privilegija. Šimtai tūkstančių pareigūnų ir jų šeimų narių dalyvauja ne tik tokiose nedidelėse pažeidimuose kaip parkavimo taisyklių nesilaikymas, bet ir gerokai rimtesniuose nusikaltimuose.
Parkavimo ir mokesčių piktybiškumas
Miestuose, kur diplomatų gausu, tokia praktika pasireiškia skaičiais. Užsienio atstovai neretai ne tik ignoruoja kelių eismo taisykles, bet ir sukaupia milžiniškas neapmokėtas baudas – vien per penkerius metus surinkta šimtus tūkstančių bilietų, kurių vertė siekia milijonus. Nei miestas, nei valstybė neturi realios galios jų prisiteisti.
Jus gali sudominti
Padėtis dar paaštrėja, kai diplomatai nemoka nekilnojamojo turto mokesčių už jų žinioje esančius pastatus, net jei šie yra naudojami pelningai – pavyzdžiui, nuomojami komerciniams tikslams. Ginčai tarp miestų ir užsienio valstybių dėl tokių skolų neretai baigiasi kukliomis, realiai žalos neatperkančiomis sumomis.
Skaudūs piktnaudžiavimo pavyzdžiai
Diplomatinė neliečiamybė apsaugo net ir itin neatsakingus, o kartais – pavojingus veiksmus. Ne vienas atvejis žinomas, kai pareigūnai buvo sugauti vairuojant neblaiviems ar sukėlus avariją, tačiau dėl savo statuso išvengė atsakomybės. Piktnaudžiavimas neliečiamumu pasireiškė net kai diplomatinės siuntos buvo naudojamos draudžiamoms medžiagoms gabenti, nes jų neleidžiama tikrinti pasienyje ar muitinėje.
Dar skaudesni atvejai – tai išnaudojimas namų darbuose. Ne viena užsienio šalių darbuotoja liudijo buvusi laikoma uždaryta, negaudama atlygio, priversta dirbti be poilsio, o kai bandė ginti savo teises – teismai atmesdavo bylas remdamiesi diplomatine apsauga. Daugybės dirbančių moterų istorijos parodė, kad ši problema – ne išimtis.
Kokios priemonės galimos?
Akivaizdu, kad diplomatų neliečiamybė svarbi tarptautiniams santykiams, tačiau kai kuriais atvejais ji virsta iškraipyta galios forma. Priemonės, kaip užtikrinti didesnį skaidrumą ir sumažinti piktnaudžiavimus, galėtų būti politinio spaudimo taikymas, viešinant atvejus arba mažinant paramą toms šalims, kurių atstovai dažnai pažeidžia taisykles.
Pavyzdžiai rodo, jog situacija menkai keičiasi – diplomatai, net susidūrę su rimtais kaltinimais, neretai tiesiog išvyksta iš šalies nepatyrę jokių pasekmių. Visgi visuomenėje kyla vis daugiau abejonių, ar šios seniai įsigalėjusios taisyklės dar vis atitinka šiuolaikinės visuomenės lūkesčius ir teisingumo principus. Ar atėjo laikas peržiūrėti diplomatinių privilegijų ribas, kad tarptautinis bendradarbiavimas netaptų pateisinimu piktnaudžiavimui?
