Regioniniai žodžiai, posakiai ir tarimo ypatybės dažnai išduoda, kur prabėgo žmogaus vaikystė. Tačiau kalba nuolat kinta, todėl kai kurie kadaise labai atpažįstami tarimo bruožai pamažu silpnėja. Naujesni lingvistiniai tyrimai rodo, kad vienas ypač ryškus, dažnai „klasikiniu“ laikomas JAV pietų tarimas gali prarasti savo išskirtinumą.
Tai gali skambėti netikėtai, bet pakanka prisiminti, kaip sparčiai keitėsi žodynas ir vartosena per pastaruosius dešimtmečius: dalis žodžių įgavo naujas reikšmes dėl nuolatinio netikslaus vartojimo, o kai kurie anksčiau laikyti neformaliais ar „nevisai žodžiais“ ilgainiui tapo visiškai priimtini. Kalbinė kaita vyksta nuolat, tad nenuostabu, kad ji paliečia ir akcentus.
Kurio akcento bruožai nyksta?
Tyrimas išskiria pietų tarimą, ypač tą „pietietišką ištęsimą“, kuris tradiciškai siejamas su Džordžijos valstija. Vienas svarbiausių šio tarimo požymių susijęs su balsių kokybe: ar tam tikras balsis tariamas kaip dvibalsis (t. y. skamba tarsi du balsiai viename garsų derinyje), ar kaip paprastas vienbalsis.
Skirtumą lengviausia pajusti per pavyzdžius. Kai kuriuose žodžiuose garsas, kuris kitur skamba kaip dvibalsis, pietuose dažnai „susitraukia“ ir tampa labiau vienbalsis. Kitais atvejais nutinka priešingai: ten, kur bendrinėje tarties versijoje balsis dažniau būna viengubas, pietietiškame variante jis gali „išsiskleisti“ į dvibalsį. Būtent tokie sistemingi balsių poslinkiai ir sukuria atpažįstamą pietų „skambesį“.
Kaip susiformavo ir kada pradėjo silpti šis tarimas?
„Klasikinis“ pietų tarimas Džordžijoje pradėjo ryškėti po Pilietinio karo, o stipriausiai išsiskyrė maždaug XX a. viduryje. Tai laikotarpis, kai suaugo vadinamoji kūdikių bumo karta. Vėliau, kai į suaugusiųjų amžių įžengė kita karta (dažnai vadinama X karta), šis ryškus pietietiškas tembras pradėjo sparčiai blėsti.
Tendencija išliko ir vėlesnėse kartose: jaunesni žmonės vis rečiau perima „klasikinį“ variantą, nors vyresni kalbėtojai dažniau išlaiko būdingą intonaciją ir balsių tarimą.
Kaip tai buvo ištirta?
Išvados paremtos didele garso įrašų baze, surinkta per kelis dešimtmečius. Senesni įrašai buvo sukaupti vykdant plataus masto tarmių ir šnekos fiksavimo projektus XX a. 7–8 dešimtmečiais, kai tyrėjai įrašinėjo žmones skirtingose vietovėse ir analizavo jų šneką. Vėlesniais metais papildomi duomenys rinkti įrašinėjant šiuolaikinių studentų kalbėjimą.
Sugretinę skirtingo amžiaus kalbėtojų tarimą, tyrėjai nusprendė sistemingai perrašyti ir išanalizuoti įrašus, ieškodami pasikartojančių dėsningumų. Galutiniame rinkinyje buvo apytiksliai pusės amžiaus laikotarpį apimantys 135 kalbėtojų įrašai, atstovaujantys kelioms kartoms. Analizė šiame tyrime buvo sutelkta į baltuosius Džordžijoje gimusius ir augusius žmones.
Iš galimų balsių garsų tyrėjai pasirinko kelis, kurie, jų vertinimu, geriausiai atspindi pietietiško tarimo „parašą“. Tam buvo pasitelkti žodžiai, kuriuose šie balsiai aiškiai girdimi. Pietietiškame variante tie patys žodžiai įgauna kitokį skambesį, nes balsiai dažniau „paslenka“ link dvibalsių arba, priešingai, supaprastėja.
Ką parodė kartų palyginimas?
Didžiausias pietietiško tarimo ryškumas pastebėtas kūdikių bumo kartoje. Tuo tarpu X kartos atstovai dažniau perėjo prie vadinamojo „panregioninio“ tarimo: tai labiau suvienodintas kalbėjimo būdas, kuris tarsi „sulygina“ kai kuriuos anksčiau pietuose ryškius dvibalsinimo ir vienbalsinimo skirtumus.
Toks suvienodėjimas nėra vien lokalus reiškinys. Tyrimai rodo, kad panašaus tipo panregioninis tarimas plinta įvairiose šalies vietose: nuo Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų ir Kalifornijos iki Ralio, Detroito ar Bostono. Kitaip tariant, dalis regioninių bruožų silpnėja ne todėl, kad žmonės „pradėjo kalbėti teisingai“, o todėl, kad keli skirtingi tarimo modeliai artėja vienas prie kito.
Kodėl daugėja panregioninio tarimo?
Gali atrodyti, kad pagrindinis veiksnys turėtų būti žiniasklaida: X karta augo laikotarpiu, kai plačiai išplito nacionalinė televizija, vėliau – kabeliniai kanalai ir kitos medijos, todėl žmonės dažniau girdėjo įvairius akcentus. Vis dėlto vien klausymosi nepakanka, kad pasikeistų tartis. Dažniausiai tarimas keičiasi tuomet, kai žmogus reguliariai bendrauja su kitais kalbėtojais, o ypač tada, kai siekia pritapti prie bendraamžių.
Įdomu ir tai, kad pietietiško ištęsto tarimo mažėjimas pastebėtas skirtinguose išsilavinimo lygmenyse, tad vien studijos ar akademinė aplinka šio reiškinio pilnai nepaaiškina. Net tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių kalbėtojų vyresni žmonės, lyginant su jaunesniais, dažniau išlaikė ryškesnį pietietišką skambesį.
Tyrėjai didelę reikšmę teikia gyventojų kaitai. Nuo XX a. pabaigos 7-ojo dešimtmečio Atlantos regione vyko intensyvi ekonominė plėtra, į kurią atvyko daug naujakurių iš kitų šalies vietų, atsinešdami skirtingus kalbėjimo modelius. Panašūs procesai vyko ir kitur valstijoje, todėl nemažai X kartos žmonių augo kasdienėje aplinkoje, kurioje susidurdavo su kitokiu tarimu. Natūralu, kad dalis jų sąmoningai ar nesąmoningai prisitaikė – panašiai kaip perimamos madingos frazės ar nauji žodžiai, kad būtų lengviau pritapti.
Ką tai gali reikšti regioninių akcentų ateičiai?
Svarbu nepamiršti tyrimo ribų: analizė apėmė konkrečią grupę – baltuosius, gimusius ir užaugusius Džordžijoje. Todėl išvados neleidžia automatiškai spręsti, kaip identiškai keičiasi visų gyventojų grupių tarimas arba kas tiksliai vyksta kiekviename regione.
Vis dėlto panašių kartų skirtumų aptikta ir kitose vietovėse, kur XX a. pabaigoje buvo didelis atvykstančių gyventojų srautas. Viena iš ryškiau minimų vietų – Ralis: miestas pritraukė daug įmonių ir darbuotojų iš įvairių šalies kampelių, tad regioniniai tarimo bruožai ten taip pat pastebimai prigesę.
Tolesni lingvistiniai darbai dažnai koncentruojasi į tai, kaip keičiasi tartis nacionaliniu mastu lyginant kartas, ir kaip tie patys procesai pasireiškia skirtingose bendruomenėse toje pačioje valstijoje. Kitaip tariant, regioniniai akcentai greičiausiai niekur „neišnyks“ per naktį, bet jų skiriamieji bruožai gali toliau silpnėti arba persitvarkyti į naujus, labiau mišrius kalbėjimo modelius.
