Kartais reikšmingiausios gyvenimo pamokos ateina ne iš vadovėlių ar suaugusiųjų, o pačių vaikų. Viena pradinių klasių mokytoja tai patyrė netikėtai, kai savo auklėtiniams pasiūlė piešti, už ką jie jaučiasi dėkingi.
Netikėta padėka
Pamokoje, kurioje vaikai kūrė dėkingumo piešinius, mokytoja manė, kad dauguma renkantis temas nenustebins. Ji buvo įsitikinusi, jog nedaug kas iš jos mokinių, gyvenančių sunkiomis sąlygomis, turėjo kuo pasidžiaugti kasdienybėje. Tikėjosi pamatyti kalakutų ir šventinio stalo vaizdus, nes tokia buvo nerašyta tradicija.
Tačiau vieno berniuko – Douglas – piešinys išsiskyrė iš visų. Jis dažnai laikydavosi drauge su mokytoja, buvo ramus, atrodė liūdnesnis nei kiti. Jo darbe buvo nupiešta tik ranka. Vaikai bandė atspėti, ką Douglas norėjo pasakyti. Vieni sakė, kad tai Dievo ranka, kuri atneša maistą, kiti – jog tai ūkininko ranka, auginanti kalakutus, arba policininko, kuris saugo bendruomenę.
Paprastumo vertė
Viena mokinė pamanė, kad piešinys simbolizuoja visas padedančias rankas, bet Douglas pavaizdavo tik vieną iš jų. Mokytojai pasirodė įdomu, ar jis norėjo parodyti kažką daugiau, nei paprasta vaikų fantazija leidžia suprasti.
Kai klasė užsiėmė kita veikla, ji tyliai paklausė Douglaso, kieno ta ranka. Berniukas nedrąsiai atsakė, kad tai – jos.
Ir tik tuomet mokytoja prisiminė, kaip, vedama vaikų į lauką, dažnai laikydavo Douglasą už rankos. Paaiškėjo, kad jam šis mažas gestas turėjo didelę reikšmę.
Dėkingumas kasdienybėje
Tą akimirką ji suprato: svarbiausia ne daiktai ar šventiniai valgiai, o geri darbai ir šiluma, kuriuos kasdien dovanojame aplinkiniams. Tikrosios padėkos priežastys slypi mažuose, rūpestinguose gestuose ir parodytame dėmesyje.
