Izoliacija atokiausioje Žemės vietoje į mano gyvenimą atėjo netikėtai. Kartą spausdintame leidinyje pamačiau skelbimą: ieškoma bazės vadovo darbui Daviso stotyje Antarktidoje. Tiesa, mano dėmesį pirmiausia patraukė reklamoje pavaizduotas pingvinas. Skelbime buvo rašoma, kad Antarktidos „galima išmokyti“, tačiau vadovauti komandai reikalingas atsparumas, empatija ir tvirtos vertybės. Mane labiausiai domino, kaip per pokalbį jie bandys įvertinti empatiją, todėl nuėjau smalsumo vedamas. Vėliau atsidūriau atrankoje-„stovykloje“ su keliolika vyrų, kurie varžėsi dėl vietos, kurios iš pradžių net nesijaučiau labai norintis – tačiau žinojau, kad vėliau gailėčiausi, jei nepabandysiu.
- 1.Triukšmas staiga pasirodė per stiprus
- 2.Kasdienybė atrodė tarsi pagreitinta
- 3.Pasirinkimai gali pradėti varginti
- 4.Fizinis artumas iš pradžių neatrodė natūralus
- 5.Imuninė sistema gali reaguoti netikėtai
- 6.Sunkiausia gali būti ne viduryje, o prieš pat pabaigą
- 7.Izoliacija gali sustiprinti susitelkimą
- 8.Kas padeda grįžtant po izoliacijos
Galiausiai teko metus laiko vadovauti 18 nepažįstamų žmonių komandai 24/7 režimu: per poliarinę tamsą, esant stingdančiam šalčiui ir nuolat ūžiantiems vėjams, kai nėra kur pabėgti nei nuo gamtos, nei vienas nuo kito. Buvau jauniausias vadovas ir viena iš nedaugelio moterų, ėjusių šias pareigas, todėl labai gerai žinau, ką reiškia grįžti į įprastą gyvenimą po ilgalaikės izoliacijos.
Tokia patirtis ypač aktuali ir po ilgų visuomenės ribojimų: vieni žmonės į lauką ir į biurus sugrįžta su džiaugsmu, kiti – su nerimu, o dauguma atsiduria kažkur per vidurį. Reakcijos skirsis, ir tai normalu. Žemiau – keli dalykai, kurie mane patį nustebino, kai vėl atsidūriau „normaliame“ pasaulyje.
Triukšmas staiga pasirodė per stiprus
Po ilgos tylos išorinio pasaulio garsai skambėjo daug intensyviau. Miesto fonas – nuolatinis ūžesys, transporto dundesys, žmonių šurmulys – atrodė tarsi garsumo rankenėlė būtų staiga pasukta iki maksimumo. Prireikė maždaug pusmečio, kol prie to pripratau.
Man padėjo paprasta taktika: ribojau laiką lauke ir „treniruodavau“ toleranciją po truputį. Antarktidoje tyla yra beveik absoliuti – nėra paukščių čiulbėjimo, nėra lapų šlamėjimo. Kai grįžti iš tokio fono, triukšmas gali išvarginti net tada, kai objektyviai jis nėra ekstremalus.
Kasdienybė atrodė tarsi pagreitinta
Izoliacijoje tempas natūraliai sulėtėja: mažiau dirgiklių, mažiau judėjimo, viskas vyksta aiškiu ritmu. Todėl grįžus į dinamišką aplinką net paprasti dalykai gali sukelti keistą jausmą. Pamenu, kai pirmą kartą sėdau į automobilį po metų – atrodė, kad lekiau, nors važiavau įprastai.
Po ilgesnio „lėtesnio“ gyvenimo etapo vėl įsijungia transportas, susitikimai, fizinis važiavimas į darbą, įvairūs reikalai mieste – ir tai gali pasirodyti staiga per intensyvu.
Pasirinkimai gali pradėti varginti
Ekspedicijoje pasirinkimų beveik nebuvo: nei dėl aprangos, nei dėl darbo grafiko, nei dėl maisto. Valgiaraštis paprastas – dažniausiai keli variantai, ir tiek. Izoliacijoje tai netgi palengvina gyvenimą: mažiau sprendimų, mažiau smulkių rūpesčių, viskas aišku.
Grįžus namo realybė kitokia. Vienas ryškiausių prisiminimų – parduotuvėje pamačiau visą lentyną skirtingų grūdinių pusryčių ir akimirką pasijutau sutrikęs. Kai staiga turi rinktis iš dešimčių alternatyvų, smegenims gali prireikti laiko prisitaikyti.
Fizinis artumas iš pradžių neatrodė natūralus
Vadovaujant komandai teko laikytis labai aiškių profesinių ribų: jokio fizinio kontakto – jokių rankos paspaudimų, jokių apsikabinimų. Net ir nuoširdus gestas, pavyzdžiui, paguodžiantis apkabinimas ar ranka ant peties, galėjo būti suprastas dviprasmiškai, todėl to reikėjo vengti.
Įdomu tai, kad nors anksčiau buvau linkęs dažnai apkabinti, po metų tokios tvarkos staiga nepajutau „alkio“ dėmesiui. Grįžus namo, kai artimieji ir pažįstami noriai sveikino dideliais apkabinimais, man reikėjo laiko priprasti. Todėl pirmas kelias savaites sąmoningai sumažinau socialinių susitikimų skaičių ir apsiribojau pačiais artimiausiais žmonėmis.
Imuninė sistema gali reaguoti netikėtai
Antarktidoje įprastų sezoninių virusų praktiškai nėra, todėl net atšiauriame klimate jaučiausi sveikas. Tačiau grįžęs į įprastą aplinką susidūriau su tuo, ko nesitikėjau: atrodė, kad „pasigaunu“ viską iš eilės. Mano kūnas tiesiog nebuvo pasiruošęs kasdieniam kontaktui su įprastais virusais.
Toks kontrastas primena, kad po ilgesnės izoliacijos organizmui kartais reikia laiko prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos.
Sunkiausia gali būti ne viduryje, o prieš pat pabaigą
Intuityviai atrodė, kad sunkiausias etapas bus poliarinės žiemos vidurys, kai tamsa ir šaltis ilgiausi. Tačiau realybėje labiausiai įtampos kilo trečiame metų ketvirtyje. Būtent tada pasitaikė daugiau konfliktų, emocinių protrūkių, nuovargio ženklų visoje komandoje.
Viena priežastis – psichologinis paradoksas: matai „finišo tiesiąją“, žinai, kad pabaiga arti, bet jos dar nepasiekei. Ir tas paskutinis etapas gali atrodyti sunkiausias vien dėl laukimo.
Izoliacija gali sustiprinti susitelkimą
Gyvenant uždaroje aplinkoje vadovui dažnai trūksta įprasto grįžtamojo ryšio: nėra kas kasdien patvirtintų, kad eini teisingu keliu, arba laiku sustabdytų. Todėl tenka labiau remtis savistaba.
Man labai padėjo disciplina: rašiau dienoraštį ir kasdien apmąstydavau savo sprendimus, komunikaciją, reakcijas į žmones. Toks nuolatinis „savi-auditas“ leido aiškiau pamatyti, kas veikia, o ką reikia keisti. Vėliau šį įprotį pastebėjau sugrįžtant ir kitose izoliacijos situacijose – kai ribojimai apriboja įprastą ritmą, susitelkimas ir savarankiškas planavimas gali išaugti, jei sąmoningai tam skiriama vietos.
Kas padeda grįžtant po izoliacijos
- Duokite sau laiko: prisitaikymas prie triukšmo, tempo ir žmonių nėra momentinis.
- Didinkite krūvį palaipsniui: nuo trumpų išėjimų ir mažų susitikimų iki pilno socialinio grafiko.
- Gerbkite ribas: vieniems artumas ir susibūrimai bus lengvi, kitiems – iššūkis.
- Neperkraukite savęs sprendimais: supaprastinkite kasdienius pasirinkimus, kol vėl įsibėgėsite.
- Stebėkite savijautą: kūnas ir emocijos gali reaguoti įvairiai, ypač po ilgesnio uždarumo.
Kartais gyvenimo kryptį pakeičia visiškai smulkmeniškas impulsas – vienas pastebėtas skelbimas ar vaizdas, kuris paskatina žengti žingsnį. O tada tenka mokytis ne tik išgyventi izoliacijoje, bet ir vėl sugrįžti į pasaulį, kuriame garsiau, greičiau ir pasirinkimų – gerokai daugiau.
