„Balti melai“ – tokie maži, iš pirmo žvilgsnio nekalti nukrypimai nuo tiesos – pažįstami beveik visiems. Kartais jie padeda išsisukti iš nepatogios situacijos, kartais leidžia apsaugoti kito žmogaus jausmus. Tačiau kas iš tiesų paverčia melą „baltu“? Ar jis tikrai geresnis už įprastą melą, o gal pasekmės vis tiek gali būti rimtos?
Pavyzdžiui, jei kada nors nutraukėte pasimatymą ar susitikimą teisindamiesi staiga „susirgusiu“ artimuoju, nors taip nebuvo, greičiausiai pasitelkėte būtent tokį melą. Tokie pasiteisinimai dažnai atrodo kaip paprastas būdas išlaikyti mandagumą ir išvengti konflikto. Visgi verta sustoti ir paklausti: ar „nekaltas“ melas tikrai visada nekenkia?
Kas yra „baltas“ melas?
„Baltu“ melu paprastai vadinamas nedidelis ar menkaverčiais laikomas netiesos pasakymas, kurio tikslas – ne įskaudinti kitą žmogų ir išvengti nemalonių emocijų. Tokia netiesa dažniausiai pateikiama kaip mandagi išeitis: ji skirta ne tam, kad pakenktų, o tam, kad „suglaistytų“ situaciją.
„Balto“ melo pavyzdžiai kasdienybėje
Klasikinė situacija: draugas kviečia į penktadienio vakarėlį, o jūs paprasčiausiai esate pervargę po savaitės. Vietoj atviro „nebeturiu jėgų“ pasirenkate neutralesnį „turiu darbų“ – taip mažiau rizikuojate nuvilti ir išvengiate nepatogaus aiškinimosi.
Dažniausi „baltų“ melų variantai gali būti tokie:
- pagyrimas dėl dovanos ar patiekalo, kad žmogus nesijaustų atstumtas;
- „vėluoju dėl spūsčių“, nors reali priežastis – prastas planavimas;
- mandagus atsakymas „viskas gerai“, kai nenorite dalintis asmeninėmis problemomis;
- pateisinimas, kodėl negalite susitikti, nors tiesiog norite ramybės.
Kuo „baltas“ melas skiriasi nuo rimto melo?
Riba tarp „nekalto“ ir rimto melo ne visuomet aiški. Vis dėlto tyrimuose, kuriuose žmonės bandė atskirti šias dvi kategorijas, dažniausiai išryškėja keli kriterijai: ketinimas, pasekmės, kam melas naudingiausias, kiek jis nutolęs nuo tiesos ir kiek socialiai „priimtinas“.
„Baltas“ melas paprastai turi geranorišką tikslą: jis dažniau skirtas tam, kad geriau jaustųsi žmogus, kuriam jis sakomas, o poveikis, kaip manoma, būna nedidelis. Tuo tarpu rimtas melas dažniau siejamas su savanaudiškumu ar piktavališkumu, gali sukelti didelę žalą, o išaiškėjęs neretai sugriauna santykius, reputaciją ar sukelia kitų rimtų padarinių.
Dar vienas skirtumas: „baltas“ melas neretai būna arčiau tikrovės (tarsi „pagražinta“ tiesa), o rimtas melas dažnai būna visiškai išgalvotas. Be to, „balti“ melai dažniau toleruojami socialiai – nors tai nereiškia, kad jie visada yra geriausias pasirinkimas.
Kodėl jis vadinamas „baltu“?
Pats pavadinimas siejamas su senomis kultūrinėmis asociacijomis, kai šviesa ir diena buvo siejamos su saugumu, tyrumu ir „gerumu“, o tamsa ir naktis – su grėsme ar apgaule. Iš šių priešpriešų ilgainiui susiformavo kalbinė tradicija baltą spalvą sieti su nekaltumu, o juodą – su negatyvumu ar nešvara. Dėl šios priežasties „baltas“ melas suprantamas kaip „mažiau blogas“ ar „švaresnis“ melas.
Svarbu pabrėžti, kad tai yra kalbinė ir kultūrinė metafora, o ne su žmonių kilme ar kitomis tapatybėmis susijusi reikšmė.
Iš kur atsirado posakis „baltas melas“?
Pats žodis „melas“ vartojamas labai seniai, tačiau junginys „baltas melas“ atsirado vėliau. Seniausi rašytiniai pėdsakai siekia XVI amžių, kai „baltas melas“ buvo apibūdinamas kaip nedidelė, menka kaltė – tokia, kurią tam tikrose vietose žmonės linkę laikyti smulkmena, o ne rimtu nusižengimu.
Kaip „balti“ melai veikia psichologiškai?
Nors dažnai jie laikomi socialiniu „tepalų sluoksniu“, padedančiu sklandžiau sugyventi, tyrimai rodo, kad net ir geranoriška netiesa gali turėti nemalonių pasekmių. Be to, „nekaltumo“ riba nėra tokia aiški, kaip norėtųsi: melas gali žeisti net tuomet, kai sakomas norint apsaugoti.
Pasekmės tam, kuris meluoja
Tyrimai rodo, kad net „balti“ melai gali silpninti savivertę. Žmonės paprastai nori save matyti kaip dorus ir sąžiningus, todėl melavimas, net jei jis pateisinamas „gerais ketinimais“, gali sukelti vidinį diskomfortą.
Be to, dažnas melavimas kartais siejamas su reiškiniu, kai pats meluojantis žmogus tampa įtarus ir sunkiau pasitiki kitais. Logika paprasta: jei pats iškraipai tiesą, gali pradėti manyti, kad tai daro ir aplinkiniai. Ilgainiui savivertės kritimas ir augantis nepasitikėjimas gali bloginti emocinę savijautą ir gyvenimo kokybę.
Pasekmės tam, kuriam meluojama
Sužinojus, kad artimas žmogus melavo, poveikis gali būti dar gilesnis, ypač jei netiesa kartojasi. Viskas priklauso nuo situacijos ir nuo to, kaip žmogus tą melą suprato, tačiau nuolatinis „smulkus“ melavimas ilgainiui ardo pasitikėjimą, sukelia sumaištį ir gali priversti jaustis tarsi jumis manipuliuojama.
Ar kada nors „baltas“ melas yra pateisinamas?
Dažnai sakoma, kad sąžiningumas – geriausia politika, bet realybėje viskas sudėtingiau. Yra situacijų, kai tiesa, pasakyta be takto, gali įskaudinti labiau nei atsargiai suformuluota „minkštesnė“ versija. Pavyzdžiui, kai vaikas pirmą kartą kažką pagamina ir labai stengiasi, pernelyg griežtas vertinimas gali numušti norą bandyti toliau.
Visgi turimi duomenys leidžia manyti, kad „balti“ melai ne visuomet atneša daugiau naudos nei žalos. Dėl to praktiškas kelias – derinti tiesą su geranoriškumu, ypač su artimiausiais žmonėmis, su kuriais norite kurti tvirtą, autentišką ryšį.
Vienas paprastas principas: prieš sakydami tiesą, įvertinkite jos formą. Ne priverstinis pagražinimas, o pagarbus, švelnus atvirumas dažniausiai padeda, kad žinutė būtų išgirsta be pykčio ar nuoskaudų. Taip išlaikote ir sąžiningumą, ir žmogišką šilumą, kuri santykiuose dažnai yra ne mažiau svarbi.
