Šuns drebėjimas gali reikšti daug skirtingų dalykų: nuo džiaugsmo iki nerimo ar sveikatos problemos. Kad suprastumėte, kas vyksta, svarbiausia įvertinti situaciją: kada drebėjimas prasideda, kiek trunka, ar kartojasi, ir ar kartu atsiranda kitų požymių. Dažnai tai būna visai nepavojinga reakcija, tačiau ilgai trunkantis ar šuns kasdienybę trikdantis drebėjimas yra signalas pasitarti su veterinaru.
Dažniausios priežastys, kodėl šuo dreba
Džiaugsmas ir susijaudinimas
Vienas paprasčiausių atsakymų – šuo tiesiog labai džiaugiasi. Kai kuriems šunims emocijos „išsilieja“ ne šokinėjimu ar lojimu, o drebuliu. Tai dažnai nutinka, kai grįžtate namo, ypač jei buvote išvykę ilgiau nei įprastai, arba kai šuo nujaučia laukiamą įvykį (pasivaikščiojimą, žaidimą, kelionę).
Toks drebėjimas paprastai būna trumpas, praeina savaime ir neatsiranda kitų nerimą keliančių simptomų.
Šaltis ir oras
Kaip ir žmonės, šunys gali tiesiog sušalti. Ypač dažnai dreba mažų veislių šunys, nes jų kūnas greičiau netenka šilumos. Taip pat jautresni šalčiui būna šunys su trumpu arba retesniu kailiu.
Jei drebulys prasideda lauke vėsiu oru ar vėjuotą dieną, gali padėti šilta apranga, trumpesni pasivaikščiojimai ir šiltesnė poilsio vieta namuose.
Stresas ar liūdesys
Šunys patiria ne tik džiaugsmą, bet ir nemalonių emocijų. Drebulį gali išprovokuoti įtampa, nesaugumo jausmas ar liūdesys. Dažnas trigeris – staigūs, garsūs garsai (perkūnija, fejerverkai, signalizacijos), taip pat pokyčiai namuose: pasikeitusi rutina, išvykęs šeimos narys, kito augintinio netektis ar kiti emociniai sukrėtimai.
Tokiais atvejais šuniui dažnai padeda ramesnė aplinka, daugiau dėmesio, švelnus užimtumas ir aiški rutina.
Stiprus kvapas ar „medžioklės“ jaudulys
Kai kurie šunys ima drebėti užuodę ypač įdomų kvapą ar pastebėję kitą gyvūną. Tai gali būti ir susijaudinimas, ir budrumas. Kartais šuo drebėdamas pakelia galvą, intensyviau uosto, gali skleisti garsus ar tampa akivaizdžiai „įsitempęs“ – tarsi įsijungtų instinktai.
Baime paremtas nerimas
Drebulys neretai pasireiškia tada, kai šuo išsigąsta. Tokia reakcija dažnai kartojasi pagal tam tikrą modelį: pavyzdžiui, šuo dreba kiekvieną kartą pamatęs nepažįstamą žmogų pasivaikščiojimo metu arba patekęs į jam nemalonią vietą.
Klasikinis pavyzdys – kelionė pas veterinarą. Šuniui gali padėti palaipsnis pripratinimas prie vietos ir ramių, „neprocedūrinių“ apsilankymų praktika: užsukimas trumpam, kad šuo gautų skanėstą, būtų paglostytas ir išeitų be nemalonių patirčių.
Sveikatos sutrikimai
Kartais drebėjimas yra ne emocija ar temperatūra, o sveikatos problemos signalas. Ypač svarbu sunerimti, jei kartu pastebite kitus simptomus, pavyzdžiui:
- pasikeitusį apetitą ar atsisakymą ėsti;
- vėmimą;
- šlubavimą;
- neįprastą pasimetimą ar dezorientaciją;
- pasikartojančius epizodus, kurių negalite susieti su aiškia priežastimi.
Kai kurių neurologinių būklių atvejais prieš ryškesnius trūkčiojimus ar drebėjimą gali pasirodyti nerimas ir sumišimas. Taip pat pastebima, kad kai kurios veislės su traukulių sutrikimais ar epilepsija susiduria dažniau nei kitos.
Ausų infekcija (kai dreba galva)
Jei dreba ne visas kūnas, o šuo dažnai ir intensyviai purto galvą, verta patikrinti ausis. Perteklinis galvos purtymas gali būti susijęs su ausų uždegimu. Kai kurios veislės su nulėpusiomis ausimis ar polinkiu kaupti drėgmę ausų kanale tokiomis problemomis serga dažniau.
Jei įtariate ausų infekciją, protingiausia kreiptis į veterinarą, nes paprastai reikalingas tikslus įvertinimas ir paskirtas gydymas.
Skausmas ar raumenų silpnumas
Drebulys gali būti ir skausmo požymis, ypač vyresniems šunims. Kartu dažnai matomi ir kiti signalai: nenoras judėti, inkštimas, sunkesnis kvėpavimas, sumažėjęs apetitas ar neįprastas vangumas.
Kartais priežastis būna visai paprasta, pavyzdžiui, žiemą pasivaikščiojimo metu šuniui gali būti nemalonu dėl šalčio ar ledo po letenomis. Vis dėlto, jei drebėjimas kartojasi arba stiprėja, verta ieškoti tikslesnio atsakymo.
Kada verta pasitarti su veterinaru
Į specialisto konsultaciją verta žiūrėti rimčiau, jei šuo dreba ilgai, dažnai, drebėjimas trukdo jam elgtis įprastai (valgyti, miegoti, vaikščioti), arba jei kartu atsiranda kitų simptomų. Jūs geriausiai pažįstate savo augintinį: jei elgesys „ne toks kaip visada“, dažnai tai ir yra svarbiausia užuomina, kad reikia išsiaiškinti priežastį.
