Šventiniu laikotarpiu namus dažnai puošia ne tik spalvingos lemputės ar eglutės, bet ir paslaptingas augalas – amalas. Dažnas atpažįsta tradiciją pabučiuoti ką nors po šia žaliuojančia šakele, tačiau ši papročio kilmė slepia daugiau nei vien romantišką akimirką per Kalėdas.
Amalas – augalas, peržengiantis šventines ribas
Nors amalą įprasta matyti tarp įprastų kalėdinių dekoracijų, jo reikšmė ir simbolika gyvavo dar gerokai prieš Kalėdų tradicijas. Skirtingos tautos amalą laikė ypatingu dėl jo gebėjimo išlikti žaliam net ir žiemos metu. Tai stebino keltų druidus, kurie manė, jog augalas įkūnija gyvybės jėgą ir gali lemti vaisingumą.
Net ir senovės graikai bei romėnai vertino amalą – iš jo gamindavo gydomuosius mišinius, tikėdamiesi pagerinti sveikatą ar gydyti įvairias ligas. Graikai matė jame priemonę prieš traukulius ir vidaus organų sutrikimus, romėnai juo gydydavo opas ir nuodingų augalų sukeltas problemas. Tokius augalo gebėjimus žmonės siejo ne tik su gydymu, bet ir su sėkme tarpasmeniniuose santykiuose.
Mitų pasaulis: amalas ir meilė
Kita reikšminga amalą lydinti legenda – šiauriečių mitologija. Pasakojimuose sakoma, kad šis augalas tapo lemtingu ginklu, kai gudrusis dievas panaudojo amalą kaip rodyklę, smogdamas svarbaus dievo sūnui. Žuvusiojo motina, meilės deivė, garsiai liūdėjo dėl prarasto sūnaus, tačiau istorijos pabaiga laiminga – jai pavyko jį prikelti. Teigiama, kad iš dėkingumo ir džiaugsmo ji pažadėjo pabučiuoti kiekvieną, kuris praeis po amalu – taip augalas įgavo meilės bei susitaikymo simbolį. Ši legenda ir galėjo lemti bučinių po amalu tradicijos atsiradimą.
Bučinys po amalu: nuo liaudies tradicijų iki kalėdinio papročio
Ilgainiui amalo, kaip meilės ir vaisingumo nešėjo, simbolika tapo neatsiejama nuo kalėdinių tradicijų. XVIII amžiuje kūrėsi nauji papročiai – Anglijoje pradėta kabinti amalą per šventes, o liaudis tikėjo, kad pabučiavus po juo laukia sėkmė ir laimė. Paprotys greitai išpopuliarėjo tarp įvairių socialinių sluoksnių ir tapo neatsiejama šventinės nuotaikos dalimi.
Dar viena amalo ypatybė – jo ryškios uogos ir tankūs, žali lapai, atkartojantys šventinio laikotarpio spalvas. Kai kurie net teigė, kad prie augalo tvirtai prikibusios uogos primena bučinius ir pabrėžia besitęsiantį ryšį tarp žmonių.
Įvairios tradicijų variacijos
Per laiką išryškėjo ir skirtingi amalo papročiai. Kai kurios tradicijos ragina kiekvieną pabučiavimą iškeisti į po vieną nuskintą uogą. Kitur tikima, kad atsisakęs pabučiuoti po amalu žmogus gali susilaukti nesėkmės. Todėl net ir šiandien kai kuriems vengiantiems rizikos belieka… pabučiuoti po amalu!
Šventinės tradicijos vis dar stebina netikėta simbolika – amalas ne tik puošia namus, bet ir dovanoja progą prisiminti senovės įsitikinimus bei suartėjimo svarbą. Net jei bučinys po amalu kartais sukelia šypseną ar švelnų nerimą, jis tebėra romantiška ir žaisminga Kalėdų dalimi.













