Didžiosios pandos – tarsi tikri, gyvi meškiukai, tačiau gamtoje joms iš tiesų nelengva. Nors apsaugos priemonių daugėja, šių juodai baltų gyvūnų ateitis vis dar priklauso nuo to, kaip sėkmingai pavyks išsaugoti jų buveines ir sumažinti žmogaus daromą žalą. Žemiau – aiškiai ir nuosekliai apie tai, kas pandoms kelia didžiausią grėsmę, kuo jos išskirtinės ir kaip galima prisidėti prie jų apsaugos.
- 1.Kodėl didžiosioms pandoms gresia išnykimas
- 2.Kur gyvena didžiosios pandos
- 3.Pandų „kalba“: daugiau garsų, nei gali pasirodyti
- 4.Ką pandos valgo ir kodėl joms tenka valgyti beveik visą dieną
- 5.Vienišės, kurios susitinka tik tada, kai reikia
- 6.Kodėl pandos kartais stovi ant priekinių letenų
- 7.Ar panda tikrai yra lokys
- 8.Nuo sviesto gabalėlio dydžio iki 300 svarų
- 9.„Gyvoji fosilija“ ir kodėl tai svarbu
- 10.Kaip iš tikrųjų galima padėti pandoms
Kodėl didžiosioms pandoms gresia išnykimas
Pagrindinė pandų nykimo priežastis – buveinių praradimas. Kai bambukų miškai suskaidomi keliais, žemdirbyste ar gyvenvietėmis, pandoms tampa sunku rasti maisto, porą ir saugias vietas jaunikliams auginti.
Vis dėlto grėsmių yra daugiau. Pandos vis dar nukenčia nuo nelegalios medžioklės, o jų dauginimasis gamtoje sudėtingas: nėštumai neretai būna komplikuoti, o jei vienu metu gimsta du ar trys jaunikliai, patelė dažnai pajėgia išmaitinti tik vieną. Prie to prisideda ir tai, kad pandos labai išrankios rinkdamosi porą.
Kiek pandų yra šiandien
Skaičiai rodo, kad situacija rimta: laukinėje gamtoje gyvena apie 1 864 didžiosios pandos, o nelaisvėje – dar maždaug 400. Pagal tarptautinę gamtos apsaugos klasifikaciją didžioji panda priskiriama „pažeidžiamai“ rūšiai – tai tarpinė kategorija tarp „beveik nykstančios“ ir „nykstančios“.
Gera žinia ta, kad pastaraisiais metais populiacija pradėjo po truputį didėti – prie to prisidėjo veisimo programos ir intensyvesnė apsauga.
Kur gyvena didžiosios pandos
Šiandien visos laukinės didžiosios pandos kilusios iš centrinės Kinijos bambukų miškų. Istoriškai jų arealas buvo platesnis: pandos kadaise aptiktos ir dabartinio Laoso, Mianmaro bei Vietnamo teritorijose, tačiau ten jos neišliko.
Pandų „kalba“: daugiau garsų, nei gali pasirodyti
Nors pandos su žmonėmis nebendrauja, moksliniai stebėjimai rodo, kad jų garsų repertuaras neįprastai platus, lyginant su kitais lokiniais. Jos gali urzgti, pūškuoti, cypti, loti, skleisti primenančius žąsų garsus, burkuoti, čirškėti ir net mekenti.
Tyrėjai yra susieję skirtingus garsus su konkrečiomis situacijomis. Pavyzdžiui, patelė gali „lot“ saugodama jauniklį nuo priartėjusio svetimo, patinai poravimosi metu kartais skleisdami garsus primena avių mekenimą, o jauniklių skleidžiami signalai gali reikšti alkį ar nepasitenkinimą.
Ką pandos valgo ir kodėl joms tenka valgyti beveik visą dieną
Nors didžiosios pandos atrodo kaip mieli tinginiai, jų mityba reikalauja daug laiko. Pagrindinis (ir dažniausiai beveik vienintelis) jų maistas – bambukas. Pandos gali praleisti apie pusę paros valgydamos, nes bambukas nėra itin maistingas: jame mažai baltymų, o pandos sugeba suvirškinti mažiau nei trečdalį suėsto kiekio.
Kad išgyventų, suaugusiai pandai per dieną reikia maždaug 11–18 kilogramų bambuko. Dėl tokio menko „energijos grąžos“ santykio joms būdingas gana sėslus gyvenimo būdas.
Dažnas „tualeto“ maršrutas
Didelis skaidulų kiekis reiškia ir kitą pandų kasdienybę: jos tuštinasi labai dažnai – mažiausiai apie 100 kartų per parą. Be to, jei tam tikroje teritorijoje bambukų ištekliai baigiasi, pandos yra priverstos migruoti ieškodamos naujų maitinimosi vietų.
Vienišės, kurios susitinka tik tada, kai reikia
Pandos dažniausiai renkasi vienatvę. Paprastai jos susiburia tik pavasarį poravimosi laikotarpiu, o patelė jauniklį augina iki maždaug 18–24 mėnesių. Kitu metu jos linkusios laikytis atokiau – su savo bambuku ir savo ritmu.
Įdomu tai, kad kai pandos vis dėlto susitinka, jos gali „bendrauti“ garsais ir kvapais. Uoslė joms ypač svarbi: ji padeda tiek išvengti kitų pandų, tiek rasti porą, kai ateina tam metas.
Kodėl pandos kartais stovi ant priekinių letenų
Nors pandos garsėja ramybe, kartais jos nustebina akrobatika. Viena priežastis – teritorijos žymėjimas kvapu. Kvapų liauka yra po uodega, todėl panda trina šią vietą į medį. Kad paliktų žymę kuo aukščiau (tarsi parodytų, kokia ji „didelė“ ir verta vengti), panda gali net atsistoti ant priekinių letenų.
Žaidžiant pandos taip pat kartais karstosi medžiuose ar vartosi kūliais – ypač jaunesni gyvūnai.
Ar panda tikrai yra lokys
Kol nebuvo plačiai taikomi genetiniai tyrimai, didžiosios pandos kurį laiką buvo siejamos su kitomis rūšimis, nes jų išvaizda turi panašumų (pavyzdžiui, tamsūs ratilai aplink akis). Tačiau dabar patvirtinta, kad didžioji panda priklauso lokinių šeimai.
Vis dėlto ji išsiskiria iš daugelio lokių:
- pandos nekaupia riebalų taip, kaip kai kurios kitos lokių rūšys, ir nežiemoja įprasta prasme;
- jos turi pailgėjusį riešo kaulą, kuris veikia tarsi „nykštys“ ir padeda tvirtai suimti bambuką;
- nors pagal klasifikaciją didžioji panda laikoma mėsėdžiu, realybėje daugiausia minta augaliniu maistu, o žuvį ar smulkius gyvūnus suėda tik retkarčiais.
Nuo sviesto gabalėlio dydžio iki 300 svarų
Suaugę patinai gali sverti apie 136 kilogramus. Tačiau naujagimiai yra stulbinamai maži – maždaug 1/900 motinos dydžio. Gimę jaunikliai sveria tik apie 110–170 gramų, yra labai šviesūs ir be kailio. Jiems paaugus, maždaug po mėnesio, pradeda ryškėti būdingas juodai baltas kailis.
„Gyvoji fosilija“ ir kodėl tai svarbu
Didžioji panda neretai vadinama „gyvąja fosilija“: manoma, kad ši rūšis Žemėje egzistuoja milijonus metų. Kad pandos neišnyktų, reikia derinti kelias kryptis: saugoti jų buveines, mažinti žmogaus veiklos poveikį ir padėti rūšiai daugintis specializuotuose veisimo centruose.
Kaip iš tikrųjų galima padėti pandoms
Praktiškiausia pagalba dažniausiai susijusi su gamtosaugos iniciatyvų rėmimu ir atsakingais pasirinkimais.
- Remti patikimas gamtosaugos organizacijas, kurios finansuoja buveinių apsaugą, kovą su brakonieriavimu ir mokslinius tyrimus.
- Domėtis atsakingomis zoologijos sodų ar veisimo centrų programomis, kurios prisideda prie rūšies apsaugos ir švietimo (svarbu rinktis įstaigas, kurios realiai investuoja į apsaugą, o ne tik eksponuoja gyvūnus).
- Palaikyti projektus, skirtus miškų atkūrimui ir ekosistemų apsaugai, nes pandų ateitis tiesiogiai priklauso nuo bambukų miškų vientisumo.
