Pica – vienas populiariausių patiekalų pasaulyje, tačiau jos istorija ne mažiau įdomi nei skonis. Nors šiandien picos gali būti pačios įvairiausios – nuo itin storapadžių iki plonos tešlos, nuo minimalistinių iki apkrautų gausybe ingredientų – kelias iki tokio pasirinkimo buvo ilgas ir vingiuotas.
Daugeliui pica pirmiausia siejasi su Italija, o ypač su Neapoliu. Vis dėlto, jei picos sąvoką suprasime plačiau (kaip paplotį su priedais), panašių patiekalų galima rasti ir gerokai senesnėse civilizacijose. Šiandieninė picos samprata susiformavo vėliau, bet jos „giminaičiai“ ant žmonių stalų buvo jau seniai.
Kur prasidėjo picos istorija?
Istorikai sutinka, kad vienareikšmiškai nurodyti „pirmąją picą“ sudėtinga, nes viskas priklauso nuo apibrėžimo. Senovėje įvairios tautos kepė plokščias duonas ir gardino jas priedais:
- senovės graikai, romėnai ir egiptiečiai valgė papločius, pagardintus aliejumi bei žolelėmis;
- dar VI a. pr. m. e. persai kepė papločius su sūriu ir datulėmis – derinys, kuris šiandien būtų visai įprastas gurmaniškose picerijose.
Tačiau pica, artimiausia tai, ką vadiname pica šiandien, pradėjo formuotis Neapolyje. Iš pradžių tai buvo paprastas, nebrangus, sotus maistas, ypač paplitęs skurdesniuose miesto rajonuose.
Kada atsirado pica, kokią ją pažįstame dabar?
Tikslios datos niekas negali pateikti, tačiau yra svarbi detalė, leidžianti susiaurinti laikotarpį: pomidorai į Europą atkeliavo tik maždaug XVI amžiuje. Iš pradžių į juos žiūrėta įtariai – buvo manančių, kad jie gali būti nuodingi. Kadangi pomidorų padažas tapo svarbia picos dalimi, akivaizdu, jog pica su pomidorais negalėjo atsirasti anksčiau.
Yra ir rašytinių užuominų, kurios picos istoriją „įrėmina“ dar tiksliau. Viename 1799 metų leidinyje pica aprašoma kaip tešla su pomidorų padažu ir sūriu – vadinasi, tokia pica jau tikrai egzistavo iki XVIII a. pabaigos.
Papildomą užuominą pateikia ir XVIII a. pabaigos Neapolyje atliktas gyventojų surašymas: jame minimi žmonės, kurių profesija įvardyta kaip picos kepėjai. Tai rodo, kad pica tuo metu buvo pakankamai paplitusi, jog atsirastų aiškiai atpažįstamas amatas.
Kas sukūrė „margherita“ picą?
„Margherita“ pica dažnai vadinama viena garsiausių klasikų, bet jos atsiradimo istorija nėra iki galo vienareikšmė. Dažnai pasakojama versija siejama su 1889 metais, kai į Neapolį atvyko Italijos monarchai. Sakoma, kad valdovė norėjo paragauti vietinių žmonių maisto, o Neapolyje tai reiškė picą.
Pasakojime minima, kad jai buvo pateiktos kelios skirtingos picos: viena su česnaku, kita su ančiuviais, o trečioji – su pomidorais, mocarela ir baziliku. Pastaroji esą labiausiai patiko, o jos spalvos priminė Italijos vėliavą, todėl patiekalas buvo pavadintas „margherita“.
Vis dėlto ne visos šios detalės patvirtinamos šaltiniais, ir egzistuoja alternatyvūs pasakojimai. Nepaisant to, ši istorija iki šiol išlieka viena labiausiai atpažįstamų picos kultūroje.
Kaip pica išplito už Italijos ribų?
Pica pamažu tapo tarptautiniu reiškiniu, o vienas svarbiausių jos „kelionių“ etapų – populiarėjimas Šiaurės Amerikoje XX amžiaus pradžioje. Yra duomenų, kad picos buvo galima rasti jau apie 1910-uosius, ir ne tik didmiesčiuose: ji minėta ir rytinėje pakrantėje, ir Vidurio Vakaruose.
Kalbant apie vietą, kur pica tapo plačiai žinoma ir įsitvirtino kaip kasdienis maistas, dažnai išskiriamas Niujorkas. Nors minima, kad 1905 m. Manhatane veikė pirmoji licencijuota picerija, kai kurie picos istoriją tyrinėjantys žmonės atkreipia dėmesį, jog tai nebūtinai reiškia, kad ji buvo pati pirmoji mieste – tik pirmoji oficialiai įregistruota. Taip pat svarstoma, kad ankstyvosios picerijos galėjo atsirasti ir kitame upės krante.
Iš kur atsirado pepperoni pica?
„Pepperoni“ pica dažnai klaidingai laikoma itališku klasikos variantu, tačiau jos ištakos su Italija siejasi menkai. Net daugiau – Italijoje toks ingredientas kaip „pepperoni“ apskritai nėra įprastas picos priedas, o patiekalo forma, kurią žino daugelis, susiformavo kitur.
Teigiama, kad XX a. pradžioje Niujorko valstijoje viena šeima pradėjo gaminti tokio tipo dešrą ir galėjo būti tarp pirmųjų, kurie ją pardavinėjo jau supjaustytą. Vis dėlto istorikai dažnai pabrėžia, kad „pepperoni“ kaip picos priedas plačiau išpopuliarėjo tik apie XX a. vidurį, kai ši aštri dešra pradėta dėti ant picų vienoje iš picerijų Naujojoje Anglijoje.
Nacionaliniu favoritu pepperoni tapo vėliau – tam įtakos turėjo sparčiai plėtęsi picos tinklai ir popkultūra. Šiandien nurodoma, kad pepperoni yra vienas dažniausių pasirinkimų ir kai kuriose statistikose minimas kaip priedas beveik pusei visų užsakomų picų.
Havajų pica: ne iš Havajų?
Havajų pica daugeliui kelia emocijas: vieni ją dievina, kiti – kategoriškai atmeta. Įdomu tai, kad ginčai kyla ne tik dėl skonio, bet ir dėl jos kilmės.
Nors pavadinimas leidžia manyti, kad šis derinys atkeliavo iš Havajų, dažniausiai nurodoma, jog taip nėra. Ši pica paprastai gardinama konservuotais ananasais ir kumpiu, o kartais papildomai įtraukiami pipirai, šoninė ar grybai. Dažnai teigiama, kad ji atsirado Kanadoje XX a. šeštajame dešimtmetyje.
Vis dėlto egzistuoja ir ankstesnių užuominų: vienoje 1957 metų reklamoje Oregone minima „Havajų“ pica su vaisiais (pavyzdžiui, ananasais ir papajomis) bei žaliaisiais pipirais. Tai kelia klausimą, kas vis dėlto „pirmi“: ankstesnė vaisinė versija be kumpio ar vėlesnis variantas, labiau atitinkantis šiandien įprastą Havajų picos standartą.
Kaip išsirinkti picos priedus, jei ananasai nevilioja?
Jei saldžiai sūrus ananasų ir kumpio derinys ne prie širdies, visada galima grįžti prie neutralesnių, klasika tapusių pasirinkimų. Tarp dažnų alternatyvų – žalieji pipirai, grybai ar baklažanai. O jei norisi paįvairinti, verta rinktis paprastesnę, minimalistinę picą: kartais keli kokybiški ingredientai su gera tešla ir padažu sukuria įspūdingesnį rezultatą nei ilgas priedų sąrašas.
