Pralinos – tai saldainiai, kuriuos daugelis įsivaizduoja kaip tobulą derinį: saldūs, kreminiai ir su maloniu riešutų traškumu. Vis dėlto vieno universalaus „pralinos“ apibrėžimo nėra – skirtingose vietose jos gali atrodyti ir skambėti visai kitaip. Vienur tai bus riešutai karamelėje, kitur – šokoladinis saldainis su įdaru. Tad iš ko iš tikrųjų gaminamos pralinos, kuo skiriasi jų rūšys ir kaip pasigaminti jų namuose?
Kas yra pralinos
Pralinos – tai nedideli saldainiai (dažniausiai kąsnio dydžio), kurių pagrindą sudaro cukraus masė ir riešutai. Klasikinėje versijoje dažniausiai dominuoja karamelė ir riešutai, nors kai kuriose šalyse pralinos labiau siejamos su šokoladu.
Skirtinguose regionuose susiformavo kelios pagrindinės pralinos „tradicijos“:
- Prancūziško tipo pralinos – dažniausiai tai migdolai, apgaubti švelnia karamelės danga.
- Amerikietiško tipo pralinos – gimė pietuose, kur migdolai dažnai buvo pakeisti pekano riešutais; neretai papildomai gardinamos vanile, kokosais ar šokoladu.
- Belgiško tipo pralinos – labiau primena šokoladinį triufelį: viduje būna kreminis kakavos ir maltų riešutų įdaras, o išorėje – šokolado sluoksnis.
Pralinų kilmė ir istorija
Pralinų ištakos siekia XVII amžiaus Prancūziją. Manoma, kad pirmosios pralinos gimė kaip konditerinis saldumynas, susijęs su anuometine aukštuomene, o jų pavadinimas ilgainiui prigijo ir kituose kraštuose.
Vėliau recepto idėja pasiekė Šiaurės Ameriką. Pietuose, ypač uostamiestyje, kuriame stipri prancūziška įtaka, pralinos prigijo dėl paprastos priežasties: migdolai buvo retesni, o pekano riešutų netrūko. Taip išryškėjo amerikietiška kryptis – karamelės saldainiai su pekanais.
Koks pralinų skonis ir tekstūra
Tradicinė pekano pralina paprastai būna labai saldi, kreminė, su ryškiu karamelės skoniu. Pecanai suteikia ne tik aromato, bet ir lengvą, maloniai „sūrstelėjusį“ riešutinį traškumą.
Pagal konsistenciją pralina dažniausiai užima vidurį tarp minkštos karamelės ir trapios „karamelinės plokštelės“: ji nėra tokia minkšta, kad lengvai deformuotųsi rankose, bet ir ne tokia kieta, kad būtų sunku atsikąsti. Tekstūrą lemia cukraus masės kaitinimo temperatūra prieš sudedant riešutus.
Kuo skiriasi pekano riešutai ir pralinos
Pekano riešutai yra vienas iš pagrindinių amerikietiškų pralinų ingredientų, tačiau patys pekanai – tai tiesiog riešutai. Pralina – jau paruoštas saldainis: karamelė (ar panaši cukraus masė) su pekanais, suformuota į nedideles „paplotėles“ arba gumulėlius.
Praktiškai tai reiškia: be pekanų pralina būtų tik sutirštėjusios karamelės gabalėlis, o patys pekanai be karamelės – tik riešutai.
Kuo skiriasi karamelizuoti pekanai ir pralinos
Šie du užkandžiai dažnai supainiojami, nes abiejuose pagrindinį vaidmenį atlieka pekano riešutai ir cukrus. Tačiau gaminimo būdas ir rezultatas skiriasi:
- Karamelizuoti (cukruoti) pekanai dažniausiai ruošiami apvolioti cukraus ir prieskonių (dažnai cinamono) mišinyje, o tuomet kepami arba skrudinami, kol tampa traškūs. Tokie riešutai dažnai valgomi kaip užkandis arba naudojami desertams ir salotoms pagardinti.
- Pralinos gaminamos verdant karamelę ant viryklės, į ją įmaišant pekanų riešutus, o tada masę šaukštu formuojant porcijomis ir paliekant sustingti.
Kaip pasigaminti pralinų namuose
Pralinas galima nusipirkti, tačiau jų pasigaminimas namuose taip pat realus – svarbiausia tikslumas ir tinkami įrankiai. Patogiausia turėti:
- didelį puodą,
- konditerinį termometrą,
- didelę skardą arba lygią vietą, kurią galima iškloti vaškiniu popieriumi.
Gaminimo principas
Pirmiausia ant viryklės verdama karamelė. Tam paprastai naudojamas cukrų derinys (pavyzdžiui, baltasis cukrus, rudasis cukrus ar kukurūzų sirupas) ir pieno produktai (grietinėlė ar sutirštintas pienas). Masė kaitinama, kol termometras parodo maždaug 230–240 °F (apie 110–116 °C).
Tada įmaišomas sviestas, pekano riešutai ir vanilės ekstraktas. Galiausiai šaukštu suformuojamos porcijos ir dedamos ant vaško popieriaus sustingti. Dažnai maždaug po pusvalandžio pralinos jau būna tvirtos ir paruoštos valgyti.
Kaip tariamas žodis „pralina“
Anglakalbėse šalyse šio saldainio pavadinimas tariamas nevienodai – tarimas dažnai priklauso nuo regiono ir vietinių kalbos įpročių. Vienose vietose išlaikomas tarimas, artimesnis prancūziškai kilmei, kitur pasirenkama labiau supaprastinta, „suanglinta“ forma. Kad ir kaip tartumėte, kontekste paprastai būna aišku, jog kalbama apie riešutinį karamelinį saldainį.
