Amerikietiškas sūris daugeliui asocijuojasi su nostalgiškais sumuštiniais ar karštais užkandžiais, tačiau dažnas net neįsivaizduoja, kas gi iš tiesų slepiasi po šiuo pavadinimu. Apie šį apdorotą sūrį kyla nemažai klausimų – pradedant jo gamyba, baigiant tikrumu ar net atitikimu įprastam „tikram“ sūriui. Kodėl šis produktas tokio populiarumo susilaukia ir kuo jis išsiskiria iš kitų sūrių?
Amerikietiškas sūris ar tikras sūris?
Nors amerikietiškas sūris dažnai atrodo kaip įprastas sūris, iš tiesų jis nėra laikomas „tikru“ sūriu. Jo kilmė siekia kelių sūrių – dažniausiai čederio ir kolbio – mišinį, kuris papildomas pieno baltymais, išrūgomis, vitaminų priedais, spalvą ir skonį suteikiančiomis medžiagomis bei emulsikliais. Dėl šios priežasties tokie produktai pagal griežtas taisykles turi būti žymimi kaip lydytas sūris arba sūrio gaminys.
Svarbu žinoti, kad ne visos sūrio riekelės parduotuvių lentynose – tai, ką laikome amerikietišku sūriu. Tik tie gaminiai, kurių sudėtyje tikro sūrio yra daugiau nei pusė, turi teisę vadintis amerikietišku sūriu. Kitokie dirbtiniai produktai, pavyzdžiui, „sumuštinių riekelės“ dažnai gaminamos iš pieno baltymų, augalinių aliejų ir kitų ingredientų. Nors skonis ir tekstūra gali būti panašūs į tikrą sūrį, iš tiesų jie patenka į kitas kategorijas.
Kaip gaminamas amerikietiškas sūris?
Šio sūrio kelionė prasideda nuo natūralių (dažniausiai dviejų ar daugiau) sūrių, kurie smulkinami ir kaitinami iki aukštos temperatūros. Į pašildytą masę dedami papildomi pieno produktai: išrūgos, baltymai, druska, spalvos ir skonio papildai, o svarbiausi – emulsikliai. Pagrindinė jų užduotis – neleisti masei atskilti ir užtikrinti vientisą tirpstančią konsistenciją.
Baigus maišyti visas sudedamąsias dalis, masė supilama į specialias formas – taip gaunami gabaliukai, pjaunami ir parduodami riekelėmis. Kai kuriais atvejais, norint pasiekti ypač plonas riekeles, sūrio mišinys išspaudžiamas į ilgus lakštus, aušinamas, supjaustomas ir patogiai supakuojamas kiekvienai porcijai atskirai.
Balto ir geltono amerikietiško sūrio skirtumai
Esminis skirtumas tarp šių dviejų rūšių – tik spalva. Geltonas sūris pasiekiamas įmaišant natūralių (pavyzdžiui, annatto ar paprikos ekstraktų) arba dirbtinių dažiklių, dėl ko sūris įgyja ryškesnį, cheddar sūrį primenantį atspalvį. Tuo tarpu baltas variantas lieka be papildomų dažiklių, tačiau skonis ir konsistencija išlieka tokia pati kaip geltono.
Skirtumas tarp amerikietiško sūrio ir čederio
Nors abu šie produktai vizualiai gali būti panašūs, jų sudėtis ir pagaminimo būdas smarkiai skiriasi. Čederis – tai natūralus sūris, gaminamas tik iš karvės pieno, vartojant skystą fermentą (renetą) krešėjimui, ir pridedant tik druskos bei, esant poreikiui, natūralių dažiklių. Dėl to čederis būna kietesnės tekstūros, sutrupa ir netirpsta taip lengvai, kaip amerikietiškas variantas.
Kai kurie pakuotėse parduodami „čederio“ sūrio gabalėliai tėra apdoroti produktai: į juos dedami aromatai ar dažikliai, kad jie primintų tikrą čederį, tačiau jų sudėtyje dažnai daugiau priedų nei tikrų sūrio ingredientų. Etiketėse aiškiai nurodoma, ar turite reikalų su tikru čederiu, ar su perdirbtu sūriu, tad verta į tai atkreipti dėmesį.
Ar verta dažnai vartoti amerikietišką sūrį?
Šio tipo sūris pasižymi kaip baltymų ir būtinų vitaminų bei mineralų – pavyzdžiui, vitamino D, A, kalcio, fosforo ir cinko – šaltinis. Tačiau, kaip ir daugumoje perdirbtų produktų, svarbu nepamiršti saikingumo. Vienoje riekelėje gali būti nemažai riebalų, nesočiųjų riebalų bei druskos, todėl, renkantis šį produktą, derėtų stebėti porcijų dydžius ir subalansuoti mitybą.
Amerikietiškas sūris gali tapti skaniu užkandžiu ar priedu jūsų mėgstamiems patiekalams, jei mėgaujatės juo atsakingai. Kaip ir su kitais pieno gaminiais, svarbiausia – pasirinkti tinkamas porcijas bei vertinti kokybę.
