Vieną vakarą sėdėjau svetainėje su savo sūnumi ir dukra, o jie varžėsi, kas garsiau paleis savo „muziką“: jis užsikėlė beisbolo rungtynes per televizorių, ji – trankų roko įrašą. Aš atsilošiau, užsimerkiau ir, regis, labai ramiai šypsojausi.
„Per garsiai tau, tėti?“ – suriko dukra.
„Visai ne“, – atsakiau neatmerkdamas akių.
Mano šypsena ją dar labiau suerzino.
„Tai ką tu čia darai?“ – nenusileido ji.
„Klausau!“ – sušukau.
Sūnus įsiterpė: „Ko – plokštelės ar rungtynių?“
„Nei vieno, nei kito“, – atsakiau.
Abu pritilo ir net išjungė savo triukšmo šaltinius. Tada paaiškinau: kartais man užtenka užsimerkti, ir aš vėl išgirstu tai, ką girdėdavau seniai.
„Ką?“ – paklausė dukra.
„Vasarą, kokia ji buvo tada. Senąją vasaros muziką“, – pasakiau ir ėmiau pasakoti.
Vasaros garsai, kurių nepamiršti
Vaikystės vasara skambėjo savaip. Lėtai, tingiai, lyg niekas neskubėtų. Girdėdavosi ledų furgonėlių skambučiai, gatvėje žaidžiančių berniukų šūksniai, o vakare – vabzdžių sparnų „būgneliai“, kai jie sukinėdavosi prie verandos lemputės.
Kažkur už sienos paauglė dukra, įsimylėjusi iki ausų, vis suko tą patį truputį subraižytą įrašą – melodija kartodavosi tiek kartų, kad atrodė, jog ji įauga į vasaros orą. Kieme savo partijas grojo rankinės vejapjovės, spragsėjo malkomis kūrenamas grilis, o maži vaikai krykštaudami pirmą kartą patys kepė zefyrus virš ugnies.
Nakties kelionės ir dangaus stebuklai
Vasaros naktimis pro miestą prabildavo traukinys: pirmiausia ilgas, vienišas švilpukas, tada trumpesnis, vėl ilgas – garsas tolsta, liūdnai nuslenka, tarsi giesmė. Lėktuvų anuomet būdavo mažai, todėl kiekvienas danguje pasirodęs griausmingas aparatas atrodė kaip sensacija: bėgdavai į kiemą, žiūrėdavai aukštyn ir stebėdavaisi, kad toks dalykas apskritai įmanomas.
Lietus, perkūnija ir tyla
O kai ateidavo lietus, vasara turėdavo visą perkusijos orkestrą: lašai barbeno į langus, ant skardinių garažų stogų skambėjo lyg ksilofonas, o žaibas kartais trenkdavo kaip didelis cimbolas – tada imdavai skaičiuoti sekundes, kol iš toli atriedės perkūnijos dundesys.
Vis dėlto vasara buvo ne tik triukšmas. Ji turėjo savo tylą, kurią tarsi išmatuodavo svirplys, monotoniškai „tiksliai“ žymėdamas laiką. Buvo ir smulkūs garsai: pagaliuko tarškėjimas braukiant per tvoros lenteles, šūksnis „pagavau!“, kai berniukas pagaudavo jonvabalį ir uždarydavo į stiklainį. Kiemuose susidauždavo kroketų kamuoliukai, šaligatviu pliaukšėdavo šokdynė.
Vakaro pasimatymai ir namų muzika
Vėlyvą vakarą, grįžtant namo tamsia gatve, kurioje švietė pavieniai gelsvi žibintai, lapai lengvai šnarėdavo, o galvoje dar skambėdavo ką tik matyto filmo melodijos. Einant šalia patinkančios merginos, girdėdavai, kaip ji niūniuoja, ir pats viduje „rašydavai“ gražius žodžius, bet suprasdavai, kad nedrįsi jų ištarti.
Prieblandoje mama, kažkaip radusi minutę tarp visų darbų, prisėsdavo prie pianino ir pagrodavo vieną vienintelį kūrinį, kurį dar prisiminė. Tuo metu tėtis ant sofos snausdavo, o kiekvienas knarktelėjimas vos kilstelėdavo laikraščio puslapį, kurį jis buvo skaitęs.
Vaikų žaidimų „garso takelis“
Vasara turėjo ir savo žaidimų scenas. Girdėdavosi, kaip tas, kuriam teko „ieškotojo“ vaidmuo, prispaudęs kaktą prie medžio, užsimerkia ir skaičiuoja iki didelio skaičiaus – greitieji skaičiuodavo taip, kad žodžiai susiliedavo į vieną srautą. Po to pasigirsdavo: „Ateinu – pasiruoškit!“ ir prasidėdavo šlamėjimas krūmuose, bėgimo žingsniai, staigi tyla, o tada – džiugus šūksnis, kad kažkas jau „saugus“.
Parko ežere pliumpsėdavo akmenys: tėvai mesdavo, o vaikai skaičiuodavo ratilus. Kai kurie mokėdavo net „išgauti muziką“ iš žolės stiebelio tarp nykščių. Kieme pliuškėdavo vandens purkštuvas, kambariuose ūždavo ventiliatoriai. Berniuko kišenėje žvangėdavo stikliniai rutuliukai, o kitoje kišenėje gailiai sukarkdavo varlė, kuri, žinoma, turėjo tylėti, kad namuose nekiltų triukšmas. Verandoje spragsėdavo maišomos kortos, stiklinėse skambėdavo ledukai rožiniame limonade.
Ir tada atrodydavo aišku kaip dieną: štai ji, tikroji vasara – metų laikas, dėl kurio verta turėti ir visus kitus. Norėdavosi įsiminti ją visą: kiekvieną garsą, kiekvieną ritmą, kiekvieną akimirką.
Skirtingų kartų vasaros muzika
Pasakodamas supratau, kad mano šypsena pranyko. Dukra žvilgtelėjo į mane: „Kas tau?“
„Nežinau… turbūt liūdna, kad jūs to nepatyrėte“, – atsakiau.
Ji papurtė galvą: „Bet mes turim savą vasaros muziką.“ Sūnus pritarė. Ir man staiga „susijungė“: žinoma, kad turi. Tiesiog ji kitokia.
Anksčiau – kiemas, dabar – visas pasaulis
Mūsų vasara buvo kaimynystės garsai, o jų – tarsi visos planetos triukšmas ir šurmulys. Dar vaikystėje jie girdėjo daugybę skirtingų kalbų, melodijų ir naujienų iš tolimų vietų. Jų vasaros fonas neramus: čia reaktyvinių variklių staugimas, čia sportinių automobilių pavarų gausmas, bangų ūžesys, visureigių zirzimas smėlynuose, motociklų griaustinis.
Bandžiau įsiklausyti taip, kaip klausosi jie: į greitą šneką per radiją, į kietą roką – garsų, kurie atrodo lyg smūgiai, drąsūs, atviri, specialiai „be saldainio popierėlio“, be saldžių, nuspėjamų romantinių klišių. Ta muzika gali būti per garsi suaugusio žmogaus ausims, bet joje yra kažkas gyvo ir tikro.
Nurimti jie vis tiek moka
Vis dėlto jų karta taip pat ieško tylos. Vasarą jie kartais pasitraukia kur nors ant kalvos, pabūna vieni, mėgaujasi ramybe ir lyg laukia, kad išgirs net tai, ko paprastai nesigirdi. Eidami lengvai žvanga smulkiais papuošalais, o svarbiausia – jie klausosi atidžiau nei mes kadaise.
Aš anksčiau paprasčiausiai girdėdavau paukščio giesmę. Jie dažniau atpažįsta, koks tai paukštis, pastebi, kad jų mažėja, ir jaučia, kad tokie dalykai svarbūs – kad vasaros garsus reikia saugoti, o ne tik „turėti“.
Vasara priklauso kiekvienam iš mūsų
Todėl jūsų vasaros muzika yra jūsų. Tai jūsų šiltojo metų laiko dienoraštis – apie augimą, apie bandymus, apie drąsą ir džiaugsmą, apie pirmą meilę, kuri gali būti ir saldi, ir truputį skaudi. Tai gyvybės garsas, kai viduje norisi pasakyti: „Aš esu.“
Ir tame paprastame, bet labai tikrame jausme – tiek jums, tiek man – vis dar gyvena ta pati magija: vasaros muzika.
