1960-aisiais jaunos moterys galėjo rinktis iš labai riboto darbo spektrų – dažniausiai tai buvo slaugytojos, mokytojos arba sekretorės profesija. Dar būdama paskutinėje mokyklos klasėje pasirinkau pastarąjį kelią ir gavau galimybę mokytis prestižinėje sekretorių mokykloje Niujorke. Šis sprendimas pakeitė mano gyvenimo ritmą ir atvėrė duris į nuotykių kupiną miestą.
Darbas, gyvenimas ir nauji įspūdžiai
Savęs pažinimo kelionė prasidėjo vos įsikūrus moterų viešbutyje, kuris paliko įspūdį savo erdviu vestibiuliu ir prabanga. Kiekviena studentė turėjo po atskirą kambarį, kuriame netrūko spalvų ir jaukumo – rašomasis stalas su spausdinimo mašinėle ir langas su vaizdu į miestą tapo mano naujomis darbo vietomis. Motinai išvykus namo, pirmą kartą likau visiškai savarankiška.
Kiekviena diena prasidėdavo griežtai – verslo kostiumas, aukštakulniai bateliai, baltos pirštinaitės ir greitas žingsnis iki stotelės. Kelionės tikslas: užsiėmimai garsiojoje Niujorko stotyje. Tarp aplinkinių išsiskyrėme – tik mes, jaunos merginos su portfeliais, žingsniavom šaligatviais, girdėdamos statybininkų šūksnius.
Draugystės ir kasdienybė
Kiekvieną rytą žengėme į paskaitas, mokėmės spausdinti, trumpai užrašyti mintis bei tobulinti skyrybos ženklų žinias. Net laisvalaikiu mūsų pokalbiuose skambėdavo vidiniai žodžių žaidimai, susiję su skyrybos taisyklėmis. Net ir viešoje vietoje užrašyta maža skaičiukų ant skyrybos ženklų galėjo išduoti, jog pro šalį ėjo viena iš mūsų draugių. Susidraugavau su mergina iš Ohajo ir kasdien drauge rungėmės, kas geriau susidoros su užduotimis.
- Pietų metu vaišindavomės pigiomis dešrelėmis iš gatvės prekystalių arba apsilankydavome automatiniuose kavinėse – ten pyragas ir kava tapo mūsų kasdienybe.
- Po paskaitų aukštakulniai bateliai keldavo tiek skausmo, kad vos autobusas pajudėdavo, skubėdavome juos nusiauti ir šlubuodamos grįžti namo. Metų pabaigoje buvome pripratę prie tokios avalynės.
- Laisvu metu mėgdavome klajoti po Central Parką arba užsukti į populiarią kavinę, kur vakarėliai ir gera nuotaika atkurdavo bendrystės jausmą.
Mokslai ir iššūkiai
Nors dalį dėmesio skyrėme pramogoms, kiekvienos dienos užbaigimas reiškė daugybę namų darbų. Sunkiausia būdavo spausdinimo užduotys – vos padarius klaidą reikėdavo viską pradėti iš naujo. Kantrybės, kruopštumo ir atkaklumo čia netrūko, o ašaros kartais tekėdavo kartu su noru pasiekti kuo didesnį tikslumą. Su laiku įgūdžiai tobulėjo, o mes – stiprėjome.
Bendravimas tapo žaidimu
Atrastos skyrybos ženklų taisyklės virsdavo vidinėmis mūsų bendravimo detalėmis. Nuolat kurdavome įvairius skaičius ir kombinacijas, kurie mus linksmino ir drauge lavino įgūdžius. Šios smulkmenos liko atmintyje kaip profesinės mokyklos „kodai“.
Paskutiniai metai ir prisiminimai
Studijų metus užbaigė atsiskaitymų bei kvalifikacijos egzaminų maratonas, kuriame reikėjo parodyti viską, ką sugebėjome išmokti. Savo užsispyrimu ir žiniomis pavyko tarp pirmųjų sėkmingai užbaigti šį etapą.
Nors didmiestis viliojo daugybe galimybių, pasirinko grįžti į gimtąjį miestą ir pradėti karjerą universitete. Per daugybę metų viena savybė niekur nedingo – dar dabar darbe naudoju greitąsias stenogramos žinias, o mokiniai stebisi, matydami man įprastus rašto „šifrus“. Jie dažnai klausia, ar tai užsienio kalba, ir neįtaria, kiek daug įgūdžių reikalauja toks darbas!
Elegantiškos sekretorės vaizdinys su laiku išblėso, tačiau šis etapas išliko nuostabiu nuotykiu – pilnu iššūkių, džiaugsmo ir brangių prisiminimų.
