Naujasis šuniukas gali atrodyti kaip pats mieliausias padarėlis pasaulyje, tačiau jo burnoje slepiasi aštrūs „vaikiški“ dantukai. Iš pradžių švelnus kandžiojimas dažnai atrodo nekaltas, bet greitai paaiškėja, kad tai skauda. Be to, kuo ilgiau įprotis tęsiasi, tuo labiau jis įsitvirtina – o augant šuniui (ypač didelių veislių) problemos mastas tik didėja. Gera žinia ta, kad dažniausiai tai laikinas etapas, jei nuo pat pradžių aiškiai parodysite ribas ir mokysite tinkamo elgesio.
Kodėl šuniukai kandžiojasi
Šuniukai pasaulį „skaito“ burna: uosto, laižo, ima daiktus, bando, kramto. Todėl pirštai, plaštakos ar pėdos jiems neretai atrodo kaip dar vienas žaislas. Prie to prisideda energija ir emocijų perteklius – įsijautus į žaidimą, judesiai tampa šiurkštesni, o kandimas gali virsti įpročiu.
Dažniausiai tai nereiškia, kad auginate agresyvų šunį. Dažnas šuniukas kanda ne iš pykčio ar noro sužeisti, o todėl, kad dar nemoka kontroliuoti žaidimo ir nežino, kas su žmonėmis priimtina. Didele dalimi rezultatas priklauso nuo to, kokias taisykles nustatysite: jei kandžiojimasis žaidžiant yra toleruojamas, šuniukas išmoksta, kad taip elgtis „apsimoka“.
Dygsta dantys: ką svarbu suprasti
Kaip ir kūdikiams, šuniukams būna dantų dygimo laikotarpis. Dantenos gali būti jautrios, todėl jie instinktyviai ieško, ką kramtyti, kad palengvintų diskomfortą. Dažnai intensyviausias šis etapas pasireiškia maždaug nuo 2 iki 6 mėnesių amžiaus.
Dantų dygimo visiškai „išjungti“ nepavyks, tačiau galima (ir reikia) išmokyti šuniuką, kad žmogaus oda nėra skirta kramtyti. Praktikoje dygimo kandžiojimas koreguojamas tais pačiais principais kaip ir kandžiojimas žaidžiant: nukreipti į tinkamus daiktus ir aiškiai stabdyti netinkamą elgesį.
Jus gali sudominti
Duokite ką kramtyti: saugūs ir patrauklūs pasirinkimai
Pirmoji taisyklė paprasta: šuniukas privalo turėti legalių „taikinių“ burnai. Kitaip jis susiras alternatyvą pats – ir dažnai tai bus pirštai, batų raišteliai ar baldų kampai. Kramtymas šuniui yra natūralus poreikis, todėl svarbu sudaryti saugias sąlygas jam jį patenkinti.
Kokie žaislai ir daiktai dažniausiai pasiteisina
- Tvirtos gumos kramtukai ir interaktyvūs žaislai (pvz., skirti užkandžiams paslėpti).
- Šuniukams pritaikyti minkšti žaislai, kurie atlaiko kramtymą (rinkitės be lengvai atplėšiamų detalių).
- Saugūs kramtalai ar „kaulai“, skirti šuniukams (pasirinkimą verta derinti su veterinaru, jei šuniukas linkęs graužti labai intensyviai).
Vien žaislų neužtenka: svarbi „pakeitimo“ taisyklė
Norint suformuoti įprotį, neužtenka vien pripirkti žaislų. Kaskart, kai šuniukas kramto tai, ko negalima (pvz., ranką ar batą), ramiai pakeiskite objektą į leidžiamą žaislą. Taip šuniukas mokosi paprastos schemos: „žmogaus ranka – ne, kramtukas – taip“.
Taip pat padeda pastiprinimas: pagirkite, kai šuniukas renkasi savo žaislą. Kadangi šuniukai nemažą dienos dalį praleidžia kramtydami, verta palikti kelių tipų tinkamų daiktų lengvai pasiekiamose vietose, kad jis turėtų pasirinkimą.
Kaip išmokyti šuniuką nekąsti žmogui
Vienas efektyviausių metodų remiasi tuo, kaip patys šunys „auklėja“ vieni kitus žaidime. Jei šuniukas per stipriai sučiaupia dantis, kitas šuo paprastai sureaguoja – cypteli ir nutraukia žaidimą. Tą patį galite atkartoti ir jūs.
Žingsnis po žingsnio: „skaudėjo – žaidimas baigėsi“
- Vos tik šuniukas dantimis paliečia odą, aiškiai sureaguokite (trumpu skausmo atgarsiu), tarsi tikrai skaudėtų.
- Iškart nutraukite kontaktą: atsistokite, nusisukite, trumpam pasitraukite.
- Kelias minutes ignoruokite šuniuką. Jei reikia, išeikite į kitą kambarį.
- Grįžkite prie veiklos tik nusiraminus. Rinkitės žaidimą ar veiklą, kuri mažiau provokuoja kandžiojimą (pavyzdžiui, atnešimas).
Šio metodo esmė – labai aiški pasekmė: kandžiojimas akimirksniu atima tai, ko šuniukas labiausiai nori, t. y. jūsų dėmesį. Jei būsite nuoseklūs ir žaidimas baigsis kiekvieną kartą, kai dantys paliečia žmogų, įprotis dažnai slopsta gana greitai.
Jei kandžiojimasis nemažėja arba atrodo intensyvėjantis, verta pasikonsultuoti su veterinaru ar kvalifikuotu šunų elgsenos specialistu ir dresuotoju.
Socializacija su kitais šunimis: natūralios pamokos
Vadoje augantys šuniukai daug išmoksta iš brolių ir sesių: jei kuris nors per stipriai įkanda, žaidimas sustoja, o „nukentėjęs“ sureaguoja. Taip formuojasi vadinamoji kandimo kontrolė – gebėjimas žaisti burna švelniai, nesukeliant skausmo.
Ne visi šuniukai spėja gauti šias pamokas anksti (pavyzdžiui, jei nuo vados atskiriami per greitai). Tokiu atveju suplanuotas bendravimas su kitais šuniukais ir suaugusiais, stabiliais šunimis gali padėti išmokti tinkamo žaidimo taisyklių. Kiti šunys neretai labai aiškiai parodo ribas: gali atsitraukti, atsisakyti žaisti ar kitaip signalizuoti, kad „per stipru“. Šuniukui tai suprantama kalba.
Svarbu, kad tokie susitikimai būtų organizuoti apgalvotai – ne vien „paleidau ir tegu aiškinasi“. Stebėkite, ar žaidimas abiem pusėms saugus, ar daromos pertraukos, ar šuniukas nepervargsta (pervargimas labai dažnai didina kandžiojimąsi).
Ko nedaryti, kai šuniukas kanda
Bandant sustabdyti kandžiojimą, kai kurie veiksmai gali duoti priešingą efektą – šuniukas gali išsigąsti, sutrikti, o elgesys taps dar aštresnis.
- Nebausti fiziškai ir nenaudoti gąsdinimo taktikų.
- Neskatinti kandžiojimo žaidžiant „su rankomis“ (rankos neturi būti žaislas).
- Nebūti nenuosekliems: jei kartais leidžiate kandžiotis, šuniukas ilgiau užtruks suprasdamas taisykles.
Kiek laiko tai trunka ir kada verta ieškoti pagalbos
Šuniukų kandžiojimasis dažniausiai yra normalus raidos etapas, kuris slopsta, kai nuosekliai mokoma ribų ir suteikiamos tinkamos kramtymo alternatyvos. Tuo pačiu nepamirškite ir teigiamo ryšio: žaiskite, mokykite komandų, skatinkite ramų elgesį – taip kuriate pasitikėjimą ir lengviau valdote impulsus.
Jei pastebite, kad šuniukas kanda iš baimės, ginasi, saugo išteklius, įsitempia priartėjus žmogui ar jo elgesys kelia nerimą, verta kuo anksčiau kreiptis į specialistą. Ankstyva pagalba dažnai leidžia greitai suvaldyti problemą ir užauginti stabilų, žmonėms saugų šunį.
