Kai kuriems vaikams mokykla kelia tik lengvą nepasitenkinimą, tačiau kitiems ji tampa tikra kasdienine kova. Jei vaikas dažnai sako „nenoriu eiti“, verkia, nerimauja ar bando išsisukti – tai gali būti ženklas, kad už elgesio slypi konkretus sunkumas, kurį dažniausiai įmanoma išspręsti.
Svarbu atskirti retą bambėjimą nuo nuolatinio vengimo. Kai kurių vaikų nepasitenkinimas toks stiprus, kad jie visais būdais stengiasi neiti į pamokas. Tokiu atveju verta pasidomėti, kas mokykloje vyksta iš tikrųjų, ir imtis tikslių veiksmų, o ne laukti, kol „praeis savaime“.
Kaip suprasti, kad problema rimtesnė
Susirūpinti verta, jei mokykla vaikui kelia nuolatinį stresą arba jei atsiranda pasikartojantys elgesio ir savijautos pokyčiai. Dažniausi įspėjamieji signalai:
- vaikas atrodo prislėgtas, įsitempęs arba aiškiai nerimauja dėl mokyklos;
- dažnai „suserga“ tik rytais prieš pamokas ir prašo pasilikti namuose;
- nuolat patenka pas mokyklos sveikatos priežiūros specialistą ar administraciją;
- apie didelę dienos dalį atsisako kalbėti arba labai išsisukinėja;
- staiga pasikeičia savivertė, nuotaika, miegas ar apetitas, ypač darbo dienomis.
Dažnai padeda paprastas, bet kryptingas problemos „išskaidymas“: kas tiksliai vaikui sunkiausia – atsiskyrimas, santykiai, mokymasis, mokytojo stilius ar nesaugumas?
Dažniausios priežastys, kodėl vaikai nenori į mokyklą
Nerimas ir baimė (ypač pradžioje)
Vienas dažniausių „nenoriu į mokyklą“ variklių – nerimas. Mažesniems vaikams tai neretai būna atsiskyrimo baimė, ypač kai šeimoje daug pokyčių, įtampos arba vaikas pradeda lankyti naują mokyklą.
Didelę reikšmę turi tai, kaip suaugusieji reaguoja į vaiko nerimą. Ilgi, nerimastingi atsisveikinimai ar pažadai „atvažiuosiu bet kada, jei tik prireiks“ gali netyčia sustiprinti žinutę, kad mokykla išties yra pavojinga vieta. Daugeliui vaikų labiau padeda ramus, trumpas ir aiškus atsisveikinimas, perteikiantis tikrumą, kad diena bus įveikiama.
Nerimą galima mažinti ir praktiškai: nuvykti į mokyklą iš anksto, susipažinti su aplinka, kartu susirasti svarbias vietas, pasisveikinti su klasės vadovu ar kitais darbuotojais. Kai nežinomybės mažiau, baimė dažnai atlėgsta.
Taip pat veiksminga „repeticija“ namuose: pasitreniruoti, kaip pakelti ranką ir kažko paklausti, kaip elgtis kontrolinio metu, kaip prisistatyti grupėje. Dideles užduotis verta dalinti į mažus žingsnius, o vaiko mintis „man nepavyks“ keisti į „galiu bandyti po truputį“.
Vienišumas ir draugų trūkumas
Kai kuriems vaikams mokykla nepatinka ne dėl pamokų, o dėl to, kas vyksta per pertraukas: jie neturi su kuo būti. Tokiu atveju vaikas gali rinktis vienatvę, vengti išvykų ar veiklų su klase, desperatiškai stengtis įtikti kitiems.
Dažnai padeda socialinių įgūdžių stiprinimas. Kartais vaikui reikia labai konkrečių dalykų: išmokti žiūrėti į akis, kalbėti aiškesniu balsu, pradėti pokalbį ar pakviesti kitą vaiką žaisti. Mažesniems vaikams praverčia iš anksto sugalvotos paprastos frazės, kurios padeda „atverti duris“ draugystei, pavyzdžiui, prisistatyti ir pasiūlyti kartu pažaisti.
Jei vaikas turi sritį, kurioje jam sekasi (pavyzdžiui, technologijos, konstravimas, piešimas), verta tai panaudoti kaip tiltą į bendravimą: bendros užduotys su kitais mokiniais dažnai kelia pasitikėjimą savimi ir natūraliai padeda užmegzti ryšius.
Patyčios ir nesaugumo jausmas
Jei vaikas bijo eiti į mokyklą, verta įvertinti patyčių riziką. Įtarimą gali kelti staigus uždarumas, nerimas, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, draugų praradimas arba pasikeitęs elgesys po pamokų.
Vien tik patarimas „būk tvirtesnis“ ne visada veikia, ypač mažesniems vaikams. Dažnai saugiausia strategija – aiškiai informuoti suaugusį žmogų mokykloje (mokytoją, klasės vadovą, socialinį pedagogą). Vyresniems mokiniams papildomai gali padėti buvimas su draugais ir sąmoningas vengimas vietų, kur dažniausiai kyla konfliktai.
Jei situaciją tenka spręsti tėvams, efektyviau kreiptis į mokyklos administraciją ir spręsti klausimą diskretiškai, kad vaikas nesijaustų išduotas ar dar labiau išskirtas. Kartais užtenka ir aplinkos pokyčių (pvz., saugesnio maršruto, geresnės priežiūros), kad problema liautųsi.
Mokymosi sunkumai ir nediagnozuotos sveikatos priežastys
Kai vaikui sunku mokytis, „nekenčiu mokyklos“ dažnai reiškia visai ką kita: frustraciją, kad jis stengiasi, bet vis tiek nespėja paskui kitus. Kartais priežastis slypi ne motyvacijoje, o labai konkrečiose kliūtyse – pavyzdžiui, regėjimo ar klausos sunkumuose.
Regėjimo problemos gali pasireikšti net ir tada, kai formaliai rega gera. Verta suklusti, jei vaikas skaitydamas uždengia vieną akį, pakreipia galvą, „pameta“ vietą tekste, laiko knygą neįprastai arti, o po smulkaus darbo skundžiasi galvos skausmu, akių perštėjimu ar pykinimu. Tokiais atvejais naudinga išsami regėjimo patikra, įvertinant ne tik aštrumą, bet ir fokusavimą, akių judesių kontrolę, gylio suvokimą.
Klausos sunkumai taip pat gali atrodyti kaip „nedėmesingumas“. Įvertinimas gali būti reikalingas, jei vaikui sunku atskirti garsus (ypač trumpus balsius), jis painioja panašiai skambančius žodžius arba nuolat klausia to, kas jau buvo paaiškinta.
Jei įtariate mokymosi sutrikimą, verta kalbėtis su mokytojais ir tartis dėl įvertinimo mokykloje. Tipiški ženklai – nebaigiamos užduotys, ryškus nusivylimas mokslu, sunkumai įsimenant elementarius faktus (pvz., raidyną ar ką tik girdėtos istorijos detales), tarsi „negirdėjimas“, kai kalba mokytojas.
Nesutapęs ryšys su mokytoju
Kartais mokyklos nemėgimas kyla iš prasto emocinio kontakto su mokytoju. Jei vaikas nuolat kartoja, kad mokytojas neteisingas, piktas ar šališkas, verta ieškoti sprendimo ne per konfliktą, o per dialogą.
Kai kuriais atvejais santykį pagerina paprastos priemonės: trumpas individualus dėmesys, ramesnis pokalbis, aiškesni lūkesčiai. Tačiau jei vaikas grįžta namo nuolat prislėgtas, bijo suklysti, o aprašomi epizodai rodo pernelyg žeminantį bendravimą, gali prireikti rimtesnių veiksmų – pokalbio su mokytoju ir administracija, o kartais ir klasės pakeitimo.
Ką daryti tėvams: praktiškas veiksmų planas
- Kalbėkitės smalsiai, o ne tardančiai: „Kas šiandien buvo sunkiausia?“ vietoje „Kas nutiko?“.
- Patikrinkite hipotezes: pasikalbėkite su mokytoju, klasės vadovu ar pagalbos specialistu, kad matytumėte visą vaizdą.
- Ieškokite konkretaus „taško“, kuris skaudžiausias: pertraukos, kontroliniai, konkretus vaikas, konkretus dalykas ar mokyklos erdvė.
- Mažinkite įtampą mažais žingsniais: repeticijos namuose, aiški rutina rytais, užduočių skaidymas.
- Jei įtariate regėjimo, klausos ar mokymosi sunkumus, neatidėliokite įvertinimo.
Vaikų nenoras eiti į mokyklą dažniausiai turi priežastį – ir dažniausiai ji būna išsprendžiama, kai suaugusieji ją įvardija, patikrina faktus ir parenka tinkamas priemones. Kuo anksčiau pradedama ieškoti šaknies, tuo greičiau mokykla iš „grėsmės“ gali vėl tapti vieta, kurioje vaikas jaučiasi pajėgus ir saugus.
