Graikų mitologijoje Fėmė buvo šlovės ir garbės personifikacija. Jos palankumas reiškė garsumą, o pyktis – skandalingus gandus. Pasak mitų, ji buvo arba Gajos, arba Elpės (Vilties) dukra ir apibūdinama kaip „ji, kuri pradeda ir skatina bendravimą“. Atėnuose ji turėjo altorių. Fėmė buvo laikoma didžiule paskalų skleidėja – ji kišdavosi į žmonių ir dievų reikalus, o tai, ką išgirsdavo, pasakodavo toliau. Pirma jos pasakojimai būdavo tylūs kaip šnabždesys, bet kartodama juos ji kalbėdavo vis garsiau, kol visiems tapdavo žinoma. Meno kūriniuose ji dažnai vaizduota su sparnais ir trimitu.
Romėnų mitologijoje Fama („gandas“) buvo aprašoma kaip būtybė, turinti daugybę liežuvių, akių, ausų ir plunksnų. Vergilijus (kūrinyje „Eneida“, IV knygos 180 eilutėje ir toliau) rašė, kad ji „kojomis stovi ant žemės, o galva siekia debesis, maža paversdama dideliu, o didelį dar didesniu“. Homero kūryboje Fėmė vadinama Gandų deive arba Dzeuso pasiuntine. Pirmoje „Odisėjos“ knygoje Telemacho kelionės į Pilą tikslas yra įgyti „fėmės“ – šlovės ir garbės pasaulyje.
Anglų renesanso teatre Gandas (angliškai Rumour) buvo įprastas personifikacijos pavyzdys. Geriausiai žinoma ištrauka apie tai yra iš Viljamo Šekspyro dramos „Henrikas IV“, 2 dalies, kur sakoma: „Atverkite ausis; kuris iš jūsų užkirs klausos angą, kai Gandas garsiai kalba?“. Džeimso C. Bulmano Ardeno Šekspyro leidinyje nurodoma ir daug kitų, mažiau žinomų teatrinių pavyzdžių.
