Dažnai jauniems žmonėms santuoka atrodo kaip didžiulis ir bauginantis gyvenimo pokytis. Ne vienam atrodo, kad žengti šį žingsnį tolygu kažką prarasti ar net nutolti nuo savęs. Panašiai jautėsi ir aš, kai buvau dvidešimt kelių – mintis apie santuoką gąsdino.
Viskas pradėjo keistis, kai savo keliuose susikirtau su mergina, kuri pakeitė mano požiūrį į santykius. Tuo metu ji dirbo Montanos rančoje, kurioje buvo filmuojama juosta. Nors atrodė paslaptinga ir net šiek tiek pažeidžiama – veide matėsi automobilio avarijos likučiai – mane labai patraukė jos stiprybė ir natūralus paprastumas. Kad ir kaip stengiausi likti nepastebimas, akys pačios ieškojo jos silueto. Tik po ilgos vidinės kovos pasiryžau pakviesti ją į pasimatymą, tačiau ji atsisakė.
Bet likimas mėgsta staigmenas. Vėl susitikome per filmavimo pabaigos šventę – tuomet išdrįsau pakviesti šokti, o vėliau pasiūliau kartu apsižvalgyti po apylinkes. Būtent tada supratau, kad esu su žmogumi, su kuriuo labai gera būti savimi. Ramybės, artumo ir jaukumos jausmas tapo ženklu, kad noriu kartu kurti ateitį.
Kelias iki lemtingo sprendimo
Grįžęs į miestą supratau, kad įsimylėjau. Tai buvo netikėtas ir stiprus jausmas. Nusprendžiau ryžtis viskam – su gera draugo pagalba sugalvojau keliauti atgal į Montaną ir pabandyti įtikinti ją atkeliauti kartu su manimi. Ilgainiui ji persikėlė į Los Andželą ir pradėjome gyventi kartu.
Jus gali sudominti
Po kelių metų mūsų santykių seka pasiekė kryžkelę – ji norėjo aiškių įsipareigojimų, šeimos, vaikų. Savo dvejones ir baimes atvirai prisipažiniau – mano požiūris į santuoką nebuvo pasikeitęs, o ji buvo pasirengusi judėti pirmyn. Kelis mėnesius gyvenome atskirai, tačiau vis susitikdavome.
Išbandymų metas
Kai ji gavo pasiūlymą persikelti atgal į Montaną, supratau – privalau apsispręsti. Ji aptarė situaciją su mano mama, kuri patarė neprisirišti prie žmogaus, abejojančio santykiais, ir išeiti. Tai mane privertė susimąstyti ir galiausiai suvokiau, kad nenoriu jos paleisti. Greitai pasipiršau, o netrukus susituokėme.
Mūsų santuokos pradžia nebuvo paprasta – teko spręsti daugybę kasdienių klausimų, derintis prie vienas kito. Vis dėlto kartu įveikėme įvairius sunkumus, o netrukus gyvenimą nušvietė pirmos dukros gimimas. Nors visi daug kalba, kad vaikai keičia viską, tik susilaukęs atžalos supranti, kaip iš tiesų pasikeičia šeimos dinamika.
Šeimos stiprybės išbandymas
Ypatingai sunkus etapas mūsų šeimoje buvo tada, kai vyriausia dukra susirgo sunkia liga. Tuo metu šeima buvo Montanoje, o aš dirbau toli nuo namų. Žmona pati rūpinosi visais šeimos reikalais, galėjo pasikliauti tik savimi. Tuo pat metu laukėmės trečios dukros – ji buvo septintą mėnesį nėščia, o vidurinė mūsų dukra dar buvo visai maža.
Žmona be galo stipriai laikė šeimą kartu – rūpinosi vaikais, keliavo į ligoninę ir reabilitaciją. Jos rūpestis, atkaklumas ir kantrybė visada palikdavo didelį įspūdį – negalėjau nesižavėti jos jėga. Tai buvo sunkūs, bet labai daug išmokę metai. Vaikui prireikė daugiau nei metų, kad vėl galėtų vaikščioti, kalbėti ir judėti, o žmona ją kantriai lydėjo kiekviename žingsnyje be menkiausio priekaišto.
Bendrystės svarba
Per visus mūsų santuokos metus įveikėme daug iššūkių ir pasiekėme mažų bei didelių pergalių. Nors mano darbas susijęs su viešumu, žmona visuomet liko žmogumi, kuris rūpinasi šeima, kuria namų atmosferą ir palaiko bendrystę. Su kiekvienais metais jausmai jai tik gilėjo – tikras artumas ir meilė augo kartu su mūsų šeima.
Būtent sunkumų akimirkomis supranti, kokia svarbi yra komanda, draugystė ir pasitikėjimas vienas kitu. Stipri šeima – tai kartu išgyventi džiaugsmai ir išbandymai, kurie suartina labiau nei bet kas kitas.
