Dar prieš koronavirusą daugeliui iš mūsų kartais reikėdavo daugiau erdvės. Vis dėlto pandemija tai iškėlė į pirmą planą: įprasti pasisveikinimai rankos paspaudimu ar apkabinimu staiga tapo rizikingi, o atstumo laikymasis – kasdienybe. Nors naujos taisyklės pakeitė etiketo įpročius, atsitraukti nuo per arti prieinančio žmogaus mums buvo natūralu ir anksčiau. Tam yra aiški priežastis: asmeninė erdvė nėra tik mandagumo klausimas – ji glaudžiai susijusi su saugumo jausmu ir tuo, kaip mūsų smegenys vertina aplinką.
Nematoma asmeninės erdvės „oda“
Žmogų supa vadinamoji artimoji erdvė – zona aplink kūną, ypač aplink rankas, galvą ir liemenį. Galima ją įsivaizduoti kaip nematomą buferį, kuris padeda orientuotis ir išvengti pavojaus. Kai kas nors priartėja per daug, dažnai net nesusimąstydami žengiame atgal, pasukame galvą į šoną ar bandome padidinti atstumą.
Toks automatinis atsakas ypač pažįstamas susidūrus su žmonėmis, kurie kalba labai arti – tarsi „veidas į veidą“. Net ir iki pandemijos tai daugeliui keldavo diskomfortą, nes peržengta riba suaktyvina vidinį pavojaus signalą: smegenys tai gali interpretuoti kaip galimą grėsmę.
Ši „antroji oda“ nėra vien įdomi metafora. Smegenys nuolat apskaičiuoja saugų atstumą kaip lanksčią zoną, kuri keičiasi priklausomai nuo situacijos ir socialinio konteksto. Būtent todėl intuityviai saugomės judančių įrankių ar kitų potencialiai pavojingų kasdienių daiktų, taip pat nesąmoningai išvengiame susidūrimų su kliūtimis. Asmeninė erdvė padeda mums derėti prie aplinkos ir vieniems prie kitų.
Asmeninė erdvė ir kultūros skirtumai
Atstumas, kurį laikome tarp savęs ir kitų, dažnai parodo, ką įsileidžiame ar nuo ko atsitraukiame. Tai gali stiprinti artumą, kurti šiltesnį ryšį arba, priešingai, padėti aiškiai brėžti ribas. Svarbu tai, kad šios ribos priklauso ne tik nuo asmeninių pageidavimų – jas formuoja ir kultūrinės normos.
Vienose kultūrose įprasti artimi pasisveikinimai, pavyzdžiui, bučiniai į skruostą, apkabinimai, pliaukštelėjimai delnais ar tvirtas rankos paspaudimas. Tokie gestai dažnai siejami su pagarba, šiluma ir bendrystės kūrimu – tiek tarp draugų, tiek tarp naujai sutiktų žmonių.
Kitur įprastesnis santūresnis bendravimas ir didesnis asmeninis atstumas. Tačiau pandemija parodė, kad vien kultūrinis santūrumas savaime nebūtinai apsaugo nuo viruso plitimo, o žmonėms vis tiek tenka mokytis aiškiai ir mandagiai įvardyti ribas: paprašyti atsitraukti, nesuartėti, gerbti atstumą.
Skirtingi atstumai: ne tik apie kūną
Asmeninė erdvė net ir toje pačioje šalyje ar mieste nėra vienoda visiems. Ją veikia temperamentas, auklėjimas, amžius, patirtys ir socialinė aplinka. Be to, egzistuoja ne vien fizinis atstumas.
Pagrindinės asmeninės erdvės rūšys
- Fizinė erdvė – kiek arti žmogus gali prieiti, kad tai būtų priimtina.
- Laiko erdvė – poreikis pabūti vienam, pailsėti nuo bendravimo ar susitvarkyti reikalus.
- Emocinė erdvė – noras nurimti po įtampos, konflikto ar stiprių emocijų.
- Veiklos erdvė – artumas gali būti priimtinas vienoje situacijoje (pvz., žiūrint filmą), bet trukdyti kitoje (pvz., skaitant ar dirbant).
Daugeliui žmonių būdingas noras būti „arti, bet ne per arti“. Ribos paprastai būna lanksčios ir priklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, per didelis nepažįstamo ar menkai pažįstamo žmogaus priartėjimas dažnai sukelia aiškų diskomfortą. Tuo tarpu artimo žmogaus apkabinimas anksčiau įprastai atrodė savaime suprantamas net tada, kai jis prastesnės savijautos. Pandemija šį vertinimą pakoregavo: net artumas su artimiausiais kai kam pradėjo kelti vidinį „pavojaus“ jausmą.
Kaip pandemija perbraižė ribas
Anksčiau daug ką nulėmė individualus komfortas ir socialinis jautrumas: vieni lengviau pajusdavo, kada kitam nejauku, kitiems reikėdavo aiškesnio signalo. Pandemijos metu asmeninės erdvės taisykles daugeliu atvejų pradėjo diktuoti visuomenės sveikatos rekomendacijos ir oficiali politika, o ne vien mūsų įpročiai.
Buvo akcentuota, kad atstumo laikymasis – tai laikina apsaugos priemonė, skirta sumažinti užsikrėtimo riziką ir padėti apsaugoti pažeidžiamus žmones. Taip pat pabrėžta, jog papildomo atsargumo verta laikytis namuose, jeigu kas nors serga, turėjo rizikingą kontaktą ar grįžo iš kelionės.
Vieni žmonės tokį atstumą priima lengviau, kitiems jis atrodo sunkiai pakeliamas – ypač tiems, kuriems artumas yra labai svarbi ryšio dalis. Sunkiau tai ir didmiesčiuose, kur ankštose erdvėse (pavyzdžiui, viešajame transporte ar daugiabučių laiptinėse) „įprastą“ atstumą išlaikyti sudėtinga. Todėl dabartinė realybė iš esmės perdefinavo tai, ką laikėme normalu kasdienėse situacijose.
Kas laukia ateityje?
Prognozuoti, kaip ilgainiui keisis mūsų santykis su artumu, nėra paprasta. Žmonės tuo pačiu metu jaučia du stiprius poreikius: norą bendrauti ir poreikį saugotis. Dėl to dažniau pasirenkama pereiti į kitą šaligatvio pusę, prasilenkiant su nepažįstamaisiais, o kartais net stengiamasi mažiau užmegzti akių kontaktą ar šypsotis, kad nereikėtų artimesnio bendravimo.
Kita vertus, noras grįžti į įprastą gyvenimą yra labai stiprus. Normalumo jausmas dažniausiai sugrįžta tada, kai žmonės vėl pasijunta valdantys situaciją ir savo saugumą. Tuomet šilti pasisveikinimai, rankos paspaudimas ar apkabinimas vėl gali tapti natūralesni – tačiau tikėtina, kad dalis mūsų ilgiau liks jautresni atstumui ir riboms.
Kol kas verta įsiklausyti į savo vidinius signalus: jei jaučiate, kad kažkas per arti – atsitraukite, aiškiai apibrėžkite ribas. Tuo pačiu ryšį su aplinkiniais galima palaikyti ir per atstumą: mandagiu mostu, šypsena ar trumpu pasisveikinimu. Kartais būtent tokia paprasta, pagarbi bendrystė padeda išlaikyti žmogiškumą net tuomet, kai fizinio artumo reikia vengti.
