Dar prieš koronavirusą daugeliui mūsų retkarčiais norėjosi daugiau erdvės aplink save. Tiesiog anksčiau tai nebuvo taip akivaizdžiai aptarinėjama. Kadaise įprasti rankos paspaudimai ar apsikabinimai atrodė savaime suprantami, o dabar atstumas tarp žmonių tapo kasdieniu įpročiu. Šis pokytis išryškino tai, ką instinktyviai jautėme ir anksčiau: asmeninė erdvė nėra mandagumo smulkmena – ji susijusi su mūsų saugumo pojūčiu.
Asmeninė erdvė – tarsi nematoma apsauga
Aplink kūną egzistuoja vadinamoji „arti kūno“ erdvė – zona, kuri supa galvą, liemenį ir ypač rankas. Galima įsivaizduoti, kad tai savotiškas vidinis radaras: kai kas nors pernelyg priartėja, kūnas dažnai sureaguoja pats – atsitraukiame, pasukame galvą, instinktyviai bandome atkurti „saugų atstumą“.
Ne vienas yra patyręs situaciją su žmogumi, kuris kalbėdamas priartėja per arti. Net ir iki pandemijos tokie pokalbiai „veidas į veidą“ daugeliui kėlė įtampą, nes pernelyg artimas atstumas sužadina emocinį signalą: „kažkas ne taip, reikia saugotis“.
Asmeninė erdvė nėra vien socialinis susitarimas. Smegenys ją apdoroja kaip apsauginę „buferinę“ zoną, kuri keičiasi priklausomai nuo situacijos, aplinkos ir to, su kuo bendraujame. Ši sistema padeda orientuotis kasdienybėje: saugiai naudotis potencialiai pavojingais įrankiais, neatsitrenkti į daiktus, laiku pasitraukti, kai kažkas artėja per greitai ar per arti. Tai vienas iš mechanizmų, leidžiančių mums saugiai gyventi tiek fizinėje aplinkoje, tiek tarp kitų žmonių.
Kultūriniai skirtumai: kiek arti – „normalu“?
Atstumas, kurį laikome priimtinu, nėra vien individualus pasirinkimas. Jį formuoja kultūra, tradicijos, bendravimo stilius ir net konkrečios aplinkybės. Kai kuriose šalyse įprasta sveikintis bučiniais ar apsikabinimais, kitur – laikytis santūresnio, didesnio atstumo. Tokie skirtumai lemia, kaip žmonės kuria ryšį, kaip rodo pagarbą ir kaip apibrėžia artumą.
Artimo kontakto tradicijos gali sustiprinti bendruomeniškumo jausmą, tačiau infekcinių ligų plitimo laikotarpiu jos taip pat sukuria daugiau galimybių virusui persiduoti. Tuo tarpu šalys, kuriose natūraliai įprastas didesnis atstumas, ne visada automatiškai išvengia problemų – nes svarbu ne tik kultūrinės nuostatos, bet ir tai, kaip nuosekliai žmonės laikosi rekomendacijų bei kokios yra realios gyvenimo sąlygos.
Skirtingos erdvės rūšys: ne tik fizinis atstumas
Asmeninė erdvė – tai ne vien centimetrai ar metrai tarp dviejų žmonių. Ji turi kelias formas, kurios kasdienybėje persipina:
- Fizinė erdvė – kiek arti leidžiame žmogui prieiti, atsistoti šalia ar liestis.
- Laiko erdvė – poreikis pabūti vienam, kad susitvarkytume reikalus ar „persikrautume“.
- Emocinė erdvė – noras nusiraminti po įtampos, konflikto ar intensyvaus įvykio.
- Veiklos erdvė – atstumas, kurio reikia atliekant skirtingus dalykus (pvz., galima sėdėti arti žiūrint filmą, bet norėti daugiau erdvės skaitant ar dirbant).
Net toje pačioje bendruomenėje žmonės labai skiriasi: vieni jaučiasi gerai būdami arti kitų, kitiems reikia daugiau „oro“. Tam įtakos turi asmenybė, amžius, auklėjimas, patirtis ir socialinė aplinka.
Kaip pandemija perrašė taisykles
Anksčiau ribas dažniausiai nustatydavome pagal tai, kas mums patogu. Pandemijos metu jos pradėjo labiau priklausyti nuo visuomenės sveikatos rekomendacijų ir bendrų taisyklių. Socialinis atstumas tapo ne vien asmeniniu pasirinkimu, o priemone, skirta mažinti užsikrėtimo riziką ir apsaugoti pažeidžiamus žmones.
Buvo akcentuojama, kad žmonės, negyvenantys kartu, turėtų laikytis maždaug kelių metrų atstumo. Toks atsargumas gali būti aktualus ir namuose, jei kas nors serga, turėjo rizikingą kontaktą arba grįžo iš kelionės.
Įdomu tai, kad psichologiškai į šią taisyklę reaguojame skirtingai. Vieniems toks atstumas atrodo natūralus ir lengvai įgyvendinamas, kitiems jis sukelia diskomfortą – ypač tiems, kuriems artumas yra svarbi ryšio forma. Miestuose, kur žmonės įpratę judėti tankiai, naujas „asmeninės erdvės standartas“ tapo dar didesniu iššūkiu.
Kas gali pasilikti ir po pandemijos?
Sunku tiksliai nuspėti, kaip ateityje keisis mūsų bendravimo įpročiai. Dalis žmonių ilgai jaus vidinę įtampą tarp noro būti arčiau ir poreikio saugotis. Tai gali pasireikšti mažesniu spontaniškumu: dažnesniu perėjimu į kitą šaligatvio pusę, didesniu atsargumu perpildytose vietose, net santūresnėmis veido išraiškomis.
Kita vertus, žmonės stipriai ilgisi „normalaus“ gyvenimo, todėl tikėtina, kad grįžtant saugumo jausmui sugrįš ir dalis šiltesnių sveikinimosi formų. Vis dėlto asmeninės ribos daugeliui gali išlikti aiškesnės nei anksčiau, o pagarba kitų komfortui – tapti labiau apgalvotu įpročiu.
Kaip išlaikyti ryšį laikantis atstumo
Net kai fizinis atstumas didesnis, ryšys neprivalo dingti. Kartais pakanka mažų, paprastų gestų: draugiško mostelėjimo, šypsenos, mandagaus pasisveikinimo ar kelių žodžių iš toliau. Tai padeda išsaugoti bendruomeniškumą, kartu gerbiant kitų žmonių saugumo ir komforto ribas.
