Šunys gali jausti liūdesį, o jų akys kartais ašaroja, tačiau šie dalykai ne visada susiję tarpusavyje. Daugelis šeimininkų yra matę tą „kaltą žvilgsnį“ po barimo, girdėję gailų cypsėjimą, kai šuo susižeidžia, arba pastebėję nerimą, kai tenka išeiti iš namų. Natūralu, kad tada kyla klausimas: ar šunys verkia taip, kaip žmonės?
Nors šunys gali atrodyti prislėgti ar nerimastingi, o jų skleidžiami garsai kartais primena verksmą, tai dar nereiškia, kad jie „verkia“ emocinėmis ašaromis. Kad būtų lengviau suprasti, kas iš tiesų vyksta, verta atskirti du dalykus: garsus (cypsėjimą, inkštimą) ir ašarojimą.
Ar šunys verkia kaip žmonės?
Šunys patiria įvairias emocijas: džiaugsmą, meilumą, frustraciją, nuobodulį, lojalumą, netekties jausmą ir liūdesį. Tačiau emocijų raiška skiriasi nuo žmogaus. Žmonės dažnai linkę „sužmoginti“ augintinį ir tikėtis, kad jo emociniai signalai bus tokie patys kaip mūsų, bet šunys liūdesį paprastai rodo kitais būdais, o ne emocinėmis ašaromis.
Kitaip tariant, jei šuo atrodo nuliūdęs, tai nebūtinai reiškia, kad jo ašaros yra „verksmas iš liūdesio“. Dažniau tai arba garsinė komunikacija, arba fiziologinis akies ašarojimas dėl dirginimo ar sveikatos problemų.
Kas dažniausiai nuliūdina šunį?
Liūdesį šuo gali patirti dėl panašių priežasčių kaip ir žmonės: skausmo, vienišumo, rutinos pasikeitimų, netekties. Daugeliu atvejų toks prislėgtumas būna trumpalaikis, tačiau kartais šunų prisirišimas ir gedulas gali būti itin ryškūs ir užsitęsti.
Dar vienas svarbus veiksnys – šuns reakcija į šeimininko emocinę būseną. Jei žmogus liūdi, šuo neretai tampa tylesnis, labiau lipšnus arba atvirkščiai – atsitraukęs. Net jei jis nesupranta priežasties, šunys puikiai „nuskaito“ toną, kūno kalbą, veido išraiškas ir bendrą nuotaiką.
Kaip šunys „verkia“: garsai ir ašaros – du skirtingi dalykai
Garsinis „verksmas“
Cypimas, inkštimas ar gailus klykčiojimas paprastai yra būdas perduoti informaciją, o ne emocinės ašaros. Tokie garsai gali reikšti skirtingus dalykus:
- susijaudinimą (pavyzdžiui, laukiant pasivaikščiojimo ar grįžtančio žmogaus);
- frustraciją (kai kažko negali pasiekti ar jam kažkas neleidžiama);
- nerimą (ypač paliekant vieną ar pasikeitus aplinkai);
- skausmą (staigus, intensyvus inkštimas gali būti traumos signalas);
- dėmesio poreikį (šuo gali bandyti „išsireikalauti“ kontakto ar veiklos);
- poreikį išeiti į lauką.
Jei šuo inkščia naktį ir nemiega kartu su jumis, jis gali tiesiog bandyti patekti į jūsų kambarį arba siekti artumo.
Ašarojimas
Šuns akys, kaip ir žmogaus, gamina ašaras tam, kad akies paviršius būtų drėkinamas, apsaugomas ir „nuplaunamas“ nuo dirgiklių. Tačiau šunų ašarų latakų sandara dažnai lemia, kad skystis paprastai nuteka ne per skruostus, o į nosies sritį.
Jeigu pastebite, kad ašaros vis dėlto bėga, akys dažnai drėksta arba matote rudas „ašarų dėmes“, tai dažniau rodo ne emociją, o fiziologinę problemą. Tokį ašarojimą gali sukelti:
- užsikimšęs ašarų latakas;
- alergijos;
- svetimkūnis akyje (dulkė, smėlis, žolės sėkla);
- akių infekcija;
- akių sudirginimas ar trauma.
Kaip šuo dažniausiai parodo liūdesį?
Nors žmonėms įprasta liūdint verkti, šunys emocijas komunikuoja elgesiu ir kūno kalba. Liūdesį ar prastą savijautą gali išduoti keli dažni signalai.
- Inkštimas ar cypsėjimas. Tai viena pirmųjų šuniukų komunikacijos formų, kuria jie kviečia mamą. Suaugęs šuo gali šį būdą išlaikyti, ypač jei anksčiau tai „suveikdavo“ ir sulaukdavo reakcijos.
- Drebėjimas. Kai kuriems šunims stresinėse situacijose (pavyzdžiui, išsigandus ar po griežtesnio tono) pasireiškia drebulys.
- Slėpimasis. Jautresni šunys gali pasitraukti į savo „saugią vietą“: guolį, narvą, kampą ar po baldais.
- Padidėjęs poreikis būti šalia. Daugelis šunų, jausdami vienišumą, nuobodulį, diskomfortą ar negalavimą, ieško daugiau fizinio kontakto ir dėmesio.
- Atsitraukimas ir ignoravimas. Kai kurie šunys liūdesį ar susierzinimą rodo vengdami akių kontakto, nusisukdami, neatsiliepdami į komandas ar išeidami į kitą patalpą.
- Individualūs ženklai. Stipriai prisirišusio šuns elgesys gali būti labai savitas: atneša mėgstamą daiktą, skleidžia specifinį garsą, naudoja leteną kaip „gestą“ ir pan. Dažniausiai būtent šeimininkas geriausiai supranta, kas jo šuniui yra neįprasta.
Ar šunys gali turėti džiaugsmo ašarų?
Naujesni tyrimai rodo įdomią galimybę: po išsiskyrimo su šeimininku šunų ašarojimas gali padidėti, kai jie vėl susitinka su savo žmogumi. Viename tyrime stebėtos šuns ir šeimininko poros, o po kelių valandų išsiskyrimo, susitikimo metu šunims fiksuotas didesnis ašarų kiekis. Manoma, kad tai gali būti susiję su ryšį stiprinančiais hormoniniais mechanizmais, pavyzdžiui, oksitocino išsiskyrimu.
Įdomu ir tai, kad bendraujant su pažįstamu, bet ne šeimininku, ašarojimas buvo mažesnis. Tai leidžia manyti, kad šuns emocinis ryšys su savo žmogumi gali turėti net ir fiziologinių požymių.
